Europos centrinio banko (ECB) susirinkime bazinės palūkanų normos nebuvo sumažintos. ECB paliko galioti 0,75 proc. bazines palūkanas. Po susirinkimo spaudos konferencijos metu buvo užsiminta, jog ECB sieks sumažinti trumpo laikotarpio kai kurių euro zonos šalių obligacijų pajamingumą ir pateiks obligacijų supirkinėjimo planą. Tačiau konkretesnės šio plano detalės paaiškės tik per artimiausias dvi savaites, nes ECB į šį procesą ketina įtraukti euro zonos vyriausybes. Rinkos į šį pareiškimą reagavo neigiamai, ypač krito Italijos ir Ispanijos įmonių akcijų indeksai.

Tik nedidelė rinkos dalyvių dalis tikėjosi, kad ECB jau rugpjūčio mėnesio pradžioje priims aiškius sprendimus dėl euro zonos skolų krizės suvaldymo. Tačiau ECB prezidento Mario Draghi susirūpinimas dėl padėties euro zonoje rinkos dalyviams vėl paskleidė abejonių dėl būsimų ECB veiksmų po to, kai praėjusią savaitę, liepos 26 dieną, Mario Draghi pareiškimas finansų rinkose sukėlė teigiamus lūkesčius. ECB vadovas praėjusį ketvirtadienį pažadėjo, kad bus imtasi visų galimų veiksmų, siekiant išlaikyti euro zoną ir jos stabilumą. Be to, buvo pabrėžta, kad šių veiksmų tikrai pakaks suvaldyti euro zonos krizę.

Iš netolimos praeities žinoma, jog centrinių bankų vadovų žodiniai pareiškimai sukelia laikiną atsaką rinkose. Siekiant tvarių teigiamų poslinkių, oficialų asmenų žodžiai turi virsti realiais veiksmais. Kitu atveju, rinkos dalyviams nesulaukus pažadų įgyvendinimo ir nusivylus, nuosmukis gali panaikinti visą kalbų sukeltą prieaugį obligacijų bei akcijų rinkose ar net dar giliau gali nugramzdinti rinkas. Taip atsitiko ir šį kartą – daugelis Europos biržų ketvirtadienį, po ECB spaudos konferencijos, raudonavo. Euras, iš pradžių stiprėjęs prieš JAV dolerį, po ECB prezidento pareiškimų konferencijos metu nėrė žemyn.

„Danske“ banko analitikai nemano, kad bazinių palūkanų sumažinimas iki 0,5 proc. būtų leidęs lengviau atsikvėpti finansų rinkoms. Palūkanų nukirpimas 0,50 proc. iki 0,25 proc. bazinių palūkanų normos būtų sukėlęs didesnį efektą, tačiau ECB beveik nebepasiliktų erdvės tolimesniems palūkanų mažinimams.

M. Draghi pasišvaistė pažadais

2011 m. lapkritį M. Draghi, stojęs už ECB vairo, atsidūrė keblioje padėtyje, nes euro zonos krizė buvo kaip reikiant įsibėgėjusi ir virš euro buvo susikaupusi didelė juodų debesų masė. Esant tokiai situacijai, bazinė palūkanų norma buvo mažinama tris kartus nuo 1,50 proc. iki 0,75 proc. Be to, 2011 m. gruodį ir 2012 m. vasarį ECB suteikė komerciniams bankams 3 metų termino paskolų už daugiau nei 1 trilijoną eurų. Po šių žingsnių M. Draghi estafetę, sprendžiant euro zonos klausimus, perdavė Europos politikams, kurie birželio pabaigoje vykusiame susitikime pasiekė svarių susitarimų bei skyrė 100 mlrd. gelbėti Ispanijos finansų sistemą. Tačiau šių metų liepą finansų rinkų dalyvių tikėjimas Ispanijos ekonomikos išgelbėjimu sunyko ir euro zonos problemos vėl paaštrėjo. Tad M. Draghi, norėdamas apraminti rinkas, iš peties pasišvaistė pažadais, kad greitu metu bus vykdomos masinės operacijos, kurios suteiks stabilumo euro zonos rinkoms.

Pagalbos priemonių yra

ECB jau yra įrodęs, jog yra „nepėsčias“, kai dar 2011–2012 m. sandūroje rinkų dalyvius nudžiugino ilgo termino paskolomis (LTRO) komerciniams bankams. Panašių priemonių galima sulaukti ir ateityje. Be to, ECB gali atnaujinti vyriausybinių obligacijų supirkimą, kuris 2011 m. sėkmingai padėjo sumažinti Italijos obligacijų pajamingumą. Kita vertus, be ECB, Europos Sąjunga turi Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) ir Europos stabilumo mechanizmo (ESM) priemones, kurių pradinė apimtis siekė 700 mlrd. eurų, o po pagalbos paketų skyrimo 5 šalims liko 366,7 mlrd. eurų. Kraštutiniu atveju ECB gelbėjimo fondams gali suteikti licenciją supirkinėti euro zonos vyriausybių obligacijas.

Obligacijų supirkimas turi būti ženklus

ECB jau anksčiau sėkmingai supirkinėjo euro zonos vyriausybių obligacijų, siekdamas sumažinti probleminių šalių skolinimosi kainą. Jei ECB nesiims intensyviai supirkinėti Ispanijos bei Italijos obligacijų, šios šalys gali atsidurti dar arčiau bedugnės ir oficialiai prašyti EFSF pagalbos. Įspraustos į kampą šios šalys turės prisiimti didesnius įsipareigojimus dėl biudžeto deficito mažinimo ir toliau mažinti išlaidas. Vertinant rinkos lūkesčius, vien tik pasižadėjimas supirkinėti kai kurių šalių obligacijas vargu, ar nuramins rinkas. Kur kas tvirtesnį ženklą duotų į supirkinėjimą įtrauktas EFSF ar paskelbtas neribotas supirkinėjimo mastas.