Statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) antrąjį 2013 m. ketvirtį sudarė 2 253 Lt ir, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų ketvirčiu, išaugo 4,6 proc.: valstybės sektoriuje — 3,7 proc., privačiajame — 5,4 proc.
Statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) antrąjį 2013 m. ketvirtį sudarė 2 253 Lt ir, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų ketvirčiu, išaugo 4,6 proc.: valstybės sektoriuje — 3,7 proc., privačiajame — 5,4 proc.
Būtų neteisinga dėkoti už vidutinio atlyginimo augimą tik Vyriausybei, šiemet pakėlusiai minimalią mėnesio algą (MMA) nuo 850 iki 1000 litų. Geriausiu atveju šiuo sprendimu sugebėtume paaiškinti maždaug trečdalį darbo užmokesčio padidėjimo. Kita vertus, MMA pakėlimo momentas parinktas gana sėkmingai, kuomet darbo rinkos vėjai ėmė sutartinai pūsti į vieną — algų augimo — pusę. Kitaip iki 1000 Lt pakelta MMA kartelė būtų išprovokavusi darbo vietų karpymą arba verslininkų pastangas ne peršokti, o žūtbūt pralįsti po ja. Dabar gi apie masinius darbuotojų atleidimus dėl MMA girdėti neteko, tuo tarpu apie apėjimo gudrybes — deja, taip, ir nemažai.
Makroekonominiu požiūriu, spartesnį darbo užmokesčio augimą galima traktuoti dvejopai. Pirma, pagal klasikinės Phillipso kreivės teoriją egzistuoja tiesioginė vidutinio darbo užmokesčio priklausomybė nuo nedarbo lygio. Kuo nedarbo lygis yra aukštesnis, tuo lėčiau didėja atlyginimai, o pasiekus tam tikrą kritinę ribą — net mažėja. Pastaruoju metu užimtumo tendencijos yra palankios drąsesniems darbo užmokesčio reikalavimams kelti. Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį 2013 m. ketvirtį nedarbo lygis Lietuvoje sudarė 13,1 proc., tuo tarpu antrąjį ketvirtį — jau tik 11,7 proc. Be to, nors formaliai nedarbo lygis tebėra dviženklis, jau dabar jaučiamas daugelio profesijų ir kvalifikacijų darbuotojų trūkumas, kurio neįmanoma užlopyti nekeliant algų. Šis „butelio kaklelio“ efektas ateityje pasireikš dar smarkiau ir egzistuos tol, kol pabrangusi darbo jėga privers įmones koreguoti savo gamybos planus arba skatins pereiti prie mažiau darbui imlių technologijų.
Antra, verslo ciklo požiūriu spartus darbo užmokesčio kilimas yra savotiškas darbdavių „skolos“ atidavimas samdomiems darbuotojams už tai, kad pastaruosius keletą metų vidutinis darbo užmokestis augo kur kas lėčiau nei nominalusis BVP. Žinoma, čia kalbama ne apie moralinius sentimentus, o apie darbo rinkos kaitą verslo ciklo metu. Pradinėje ekonomikos atsigavimo stadijoje įmonių sukurta nauja vertė bėga ristele, tuo tarpu atlyginimai šliaužia. Nenuostabu, kad to pasėkoje darbo užmokesčio lyginamasis svoris pridėtinėje vertėje sumažėja.
Tik ekonomikos kilimui įsibėgėjus, darbo užmokesčio plėtra nebeatsilieka nuo įmonės pajamų augimo tempų, o vėlyvoje pakilimo stadijoje — net juos pranoksta. Jeigu taip neatsitiktų, keičiantis verslo ciklams darbo užmokesčio dalis nominaliajame BVP smuktų iki nykstančio dydžio, tuo tarpu ilgesnio laikotarpio stebėjimai rodo, kad šitaip nėra (kad ir kaip tam prieštarautų darbo jėgos išnaudojimo teorijų šalininkai).
Šiandieninę darbuotojų padėtį gerina ir ta aplinkybė, kad nuo praėjusių metų rudens infliacija Lietuvoje apčiuopiamai mažėjo ir sudarė prielaidas kilti ne tik nominaliam, bet ir realiam darbo užmokesčiui. Antrąjį 2013 m. ketvirtį, palyginti su antruoju 2012 m. ketvirčiu, realusis darbo užmokestis šalies ūkyje padidėjo 3 proc.: valstybės sektoriuje — 2,2 proc., privačiajame — 3,8 proc. Tai neregėtas šalyje reiškinys nuo ekonomikos perkaitimo laikų 2005—2008 m., leidžiantis tikėtis tolesnio vidaus vartojimo atsigavimo ir optimistiškų gyventojų lūkesčių. Stiprėjant vidaus rinkai būtų sukuriama naujų darbo vietų į ją orientuotuose verslo sektoriuose, toliau didėtų užimtumas ir vidutinis darbo užmokestis. Toks teigiama to žodžio prasme „užburtas ratas“ Lietuvos ekonomikai tikrai nepatrukdytų.