Statistikos departamento duomenimis, vartotojų kainų lygis liepą buvo 0,5 proc. didesnis nei prieš metus ir 0,7 proc. mažesnis, palyginti su ankstesniu mėnesiu. Metinė infliacija buvo mažiausia nuo 2010 m. pradžios, tuo tarpu mėnesinis kainų kritimas buvo tradiciškai lemtas sezoninių veiksnių, tačiau smarkiai didesnis nei tikėtasi.

Staigų sezoninį vartojimo kainų niurktelėjimą lėmė drabužių ir avalynės atpigimas (7,0 proc., palyginti su ankstesniu mėnesiu) bei naujas derlius (daržovės ir bulvės per mėnesį atpigo 10,8 proc.). Kita vertus, žema infliacija yra įsitvirtinusi jau kurį laiką ir nėra vien Lietuvos fenomenas. Kuklus didžiausių pasaulio ūkių augimas lemia santykinę ramybę tarptautinėje energijos išteklių ir pramonės žaliavų rinkoje, o tai užduoda vartotojų kainų stabilumo toną daugelyje Europos šalių.

Metinis infliacijos rodiklis liepą atspindėjo daugelio prekių santūrų brangimą ar pigimą. Tarp būtiniausių prekių ir paslaugų, maisto produktai per metus pabrango 1,7 proc., būsto išlaikymo ir komunalinių paslaugų kainos sumažėjo 1,5 proc., transporto prekės ir paslaugos atpigo 1,0 proc. Smarkiausiai didėjo švietimo kainos (4,5 proc.), o labiausiai pigo ryšių prekės ir paslaugos (6,0 proc.).

Artimiausio laikotarpio kainų lygio perspektyvos atrodo palankios vartotojams. Prognozuojamas geras žemės ūkio produktų derlius, tad galima tikėtis didesnio maisto produktų kainų stabilumo. Jei naftos kainos staiga nešoktelės rugpjūtį-rugsėjį (kol kas to priežasčių nematyti), šildymo sezono pradžia turėtų nudžiuginti maždaug dešimtadaliu mažesnėmis kainomis. Nors realusis darbo užmokestis pradėjo augti, o antrąjį ketvirtį šiek tiek atkuto vidaus vartojimas, vartotojų lūkesčiai išlieka pažeidžiami ir artimiausiu metu trukdys susiformuoti paklausos lemtai infliacijai.

2013 m. pavasarį skaičiuojant Mastrichto kriterijų iš trijų mažiausią infliaciją turinčių ES valstybių pašalinta Graikija. Dėl šios priežasties Lietuva pastaruoju metu atitinka Mastrichto kriterijų, tačiau lengvabūdiškai atsikvėpti nederėtų – kriterijus vykdomas tik per plauką. Pavyzdžiui, birželį vidutinė metinė Lietuvos SVKI infliacija buvo 2,5 proc., tiek pat sudarė ir Mastrichto kriterijus. Jei būtų neeliminuota Graikija, kartelė siektų tik 2,1 proc. Kitą pavasarį, kuomet norint įvesti eurą bus tikrinamas Lietuvos infliacijos rodiklis, gali atsirasti ir daugiau itin žemą infliaciją turinčių valstybių (Portugalija, Kipras). Sunku numatyti, ar jos taip pat būtų traktuojamos kaip išskirtiniai atvejai, tačiau tikimybė, jog Mastrichto kriterijus bus žemas, yra didelė.

Tuo metu Lietuvoje kol kas kryptingas infliacijos mažinimo planas neegzistuoja ir laukiant euro įvedimo kliaujamasi savaiminiu infliacijos mažėjimu. Sutartiniame vyriausybės tvirtinime apie euro įvedimą 2015 m. girdima netgi disonanso gaida – ketinama nuo 2014 m. pradžios pakelti akcizus tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams. Tai padidintų infliaciją maždaug 0,2 proc. punkto, o esant ribinei situacijai, tai gali reikšti Mastrichto infliacijos kriterijaus nevykdymą lemtingu momentu ir euro įvedimo tikslo žlugimą.