1752 m. birželio 15 dieną Bendžaminas Franklinas eksperimentu įrodė, kad žaibas yra elektros išlydis.

B. Franklinas visą gyvenimą domėjosi gamtos mokslų atradimais, todėl nutarė pats išsiaiškinti elektros prigimtį: pakartojo žinomus bandymus ir ėmėsi naujų, jo paties sumanytų. Atlikęs visą seriją išmoningų bandymų, B. Franklinas paaiškino, kur slypi elektra Leideno stiklinėje ir kaip ši veikia. Tai įgalino jį sukonstruoti paprastą plokščiąjį elektros kondensatorių – lango stiklo gabaliuką, iš abiejų pusių apdengtą švino plokštelėmis. šių dienų požiūriu B. Franklinas teisingai įspėjo, kad elektros yra ir neutraliame, t. y. neįelektrintame, kūne. Elektros fluido teorija įgalino jį su­formuluoti elektros kiekio (dabar sakoma – elektros krūvio) tvermės dėsnį: elektra nesukuriama ir nesunaikinama, o tik perteka iš vieno kūno į kitą. Pasitvirtino ir B. Franklino hipotezė, kad elektros fluidą sudaro labai mažos dalelės, kurios laisvai juda laidininku ir yra traukiamos medžiagos dalelių, – elektronams būdingos būtent tokios savybės.

1750 m. jis bandė paaiškinti, kaip elektra atsiranda debesyse, B. Franklinas teigė, kad, įelektrintam debesiui judant virš kalnų ir medžių, bokštų ir laivų stiebų, išsikišantys daiktai sukelia elektros iškrovą. Taip pat jis pridūrė: „Vadinasi, slėptis po medžiu per audrą yra pavojinga.“

B. Franklino laiškai Kolinsonui buvo išleisti 1752 m. atskira knyga, pavadinta „Elektros bandymai ir stebėjimai“. Ji buvo išversta į pagrindines Europos kalbas ir tapo elektrinių reiškinių vadovu, o B. Franklinui keli universitetai suteikė garbės daktaro laipsnį.