Mėgavimasis svetimomis istorijomis gali būti jaudinantis, bet po to galite pasijusti kalti. Tačiau sąžinės graužatį galima palengvinti. Nauji tyrimai parodė, kad esant tam tikroms sąlygoms apkalbos gali būti naudingos – ir net sveikos.

Ir nors šis tyrimas neatleidžia nuo atsakomybės skleidžiant gandus apie draugų meilės gyvenimą, jis bent jau palengvina gėdą, patiriamą dėl priklausomybės nuo Perez Hilton.

Apkalbas apibrėžti gali būti gan sudėtinga. Kaip klastingas komentaras apie kolegą panašus į domėjimąsi žvaigždžių gyvenimu? „Scientific American Mind“ straipsnyje prof. Frankas T.McAndrew pasiūlė plačiai priimtą apibrėžimą: „apkalbos – tai kalbėjimas apie žmones, kurie nedalyvauja pokalbyje; šis pokalbis neformalus, nerūpestingas ir linksmas. Paprastai pokalbio tema taip pat susijusi su informacija, dėl kurios mes galime daryti moralinius vertinimus.“

Kodėl gi visi žmonės, regis, turi tokį potraukį apkalbinėti? Kaltinkite mūsų protėvius. Pasak McAndrew, mūsų senoliai gyveno nedidelėse grupėse, kurių nariai turėjo vienas kitu pasikliauti, bet taip pat ir varžėsi dėl ribotų išteklių.

Tie, kurie sugebėdavo surinkti informacijos apie savo grupės narius, pasiekdavo didesnę sėkmę ir perduodavo savo žinių troškimo genus kitoms kartoms. Štai iš čia mūsų aistra narstyti draugų, kolegų ir priešų kaulelius.

McAndrew kartu su kitais tyrinėtojais mano, kad kontroliuojamos apkalbos žmonėms gali būti vertingas dalykas. Dalindamiesi informacija, individai ne tik stiprina ryšius, bet ir efektyviai išlaiko savo grupės kultūros normas ir principus. Kai apkalbų taikinys yra vienas žmogus, grupė greitai identifikuoja jį kaip standartų pažeidėją.

Galiausiai juk, pagal McAndrew apibrėžimą, apkalbos paprastai apibūdinamos kaip informacija, kurią galime vertinti moraliniu lygmeniu. Taigi išstumdamos tuos, kurie pažeidžia socialinę etiką, grupės kaip visuma gali klestėti ir vystytis.

Bet ar tai reiškia, kad konkurento dienoraščio kopijavimas ir dalinimas visiems yra protingas būdas užkopti socialiniais laipteliais? Ne visai.

Kadangi mūsų modernioje visuomenėje daugiau nebėra priešistorinės civilizacijos pavojų, šiuolaikinis informacijos rinkimas gali būti žalingas. Nors mes daugiau nebeturime pasikliauti primityviomis apkalbų funkcijomis informuoti ir apsaugoti savo socialines grupes, mes ir toliau tai darome.

Savo straipsnyje McAndrews tikina, kad „apkalbos savo nepagražintąja forma – tai strategija, kurią naudoja individai, kad įtvirtintų savo pačių reputaciją ir savanaudiškus interesus kitų sąskaita.“

O ką galima pasakyti apie visus tuos žurnalus, rašančius apie žvaigždes, apie pramogų šou, blogus ir biografines knygas? Jei žmonės išmoko apkalbų kaip metodo apsaugoti socialinį statusą bei pašalinti grėsmingus prašalaičius, kodėl mėgaujamės paskutiniais įžymybių skandalais?

Pasak McAndrew ir kitų tyrinėtojų, mūsų smegenys paprasčiausiai neišsiugdė skirti kaimynės ir Angelinos Jolie. Abu veidai pažįstami, ir mes vienodai galime būti informuoti apie abiejų asmeninio gyvenimo detales. Be to, kad jie atpažįstami, žymūs veidai dažnai gali padėti pradėti pokalbį arba suartinti žmones, kuriuos šiaip sieja mažai kas bendro.

Tačiau kaip ir bet kokia kita apkalbų rūšis, gandai apie įžymybes ir skandalai taip pat gali būti žalingi.

„Nustojau skaityti Perez Hilton internetinį dienoraštį prieš penkis mėnesius, ir galiu pasakyti, kad nė negalėčiau jaustis geriau, - sako San Francisko gyventoja Erin Shea. -Supratau, jog jo rašymo būdas toks negatyvus ir kritiškas, kad jausdavausi blogas žmogus perskaičiusi“.

Regis, svarbiausia – suprasti, kad apkalbos yra esminis prisitaikymo įgūdis, kurio nereikėtų slopinti, bet kurį naudoti reiktų atsargiai. McAndrew savo straipsnį užbaigia patikinimu, kad „sėkmingos apkalbos parodo gerą komandos žaidėją; dalinimasis informacija su kitais ne siekiant savanaudiškų tikslų, supratimas, kada prikąsti liežuvį“.

Ir galbūt tokiems kaip Shea, kurie negali gyventi be naujausių paskalų, geriausia - priekabiai rinktis apkalbų šaltinį. Ji teigia: „Noriu apkalbų, kurios man pateiktų nuotraukas ir istoriją, pateiktų tai linksmai ir nebandytų įteigti moralės“. Kaip ir kalbant apie bet ką kita gyvenime, apkalbinėti reikia su saiku. Šnibždėkite protingai.