Grupelė mokslininkų ir Vengrijos ir Vokietijos nusprendė patikrinti, kiek šioje teorijoje esama tiesos. Iš pradžių savo eksperimentuose jie ant klevo lapų patalpindamo mažas stiklines sferas, ir po to jas apšviesdavo Saulės šviesa – lapai greitai apdegdavo. Tačiau stiklines sferas pakeitus vandens lašeliais, ir jais padengus tiek klevo, tiek ginkmedžio lapus, šviesa paviršiaus nudegimų nesukeldavo. Paprastai vandens lašeliai yra elipsoidinės formos ir silpniau koncentruoja šviesą lyginant su sferomis. Be to, elipsoido forma sugeba suintensyvinti šviesą tik tada, kai Saulė leidžiasi, tačiau tuo metu jos šviesumas yra gerokai sumažėjęs, o pats vanduo suteikia pakankamai gerą aušinimą.

Tačiau buvo rasta ir išimtis. Ji būdinga augalams, kurių lapus dengia mažyčiai vaško prisotinti plaukeliai – pavyzdžiui, panašiai kaip vandeninio paparčio Salvinia natans. Plaukeliai pasižymi hidrofiliškumu (pritraukia vandenį), o vanduo ant lapo paviršiaus kaupiasi sferų pavidalo lašeliuose. Jie, panašiai kaip ir stiklo sferos, gali sufokusuoti Saulės šviesą taip, kad jos pakaktų paviršiniam augalo sluoksniui nudeginti. Mokslininkų manymu, jei tokie lapeliai susikauptų ant visiškai sauso augalo, Saulės šviesa teoriškai galėtų sukelti gaisrą. „Tačiau tokio reiškinio tikimybę mažina tas faktas, kad po lietaus bet kokia augalija įsisotina drėgme, o jai džiūstant, vandens lašai taip pat išgaruoja. Todėl teiginiai apie saulės apšviestų lašelių ant augalo lapo sukeltą gaisrą turėtų būti vertinami... santūriai“. Mokslininkai savo tyrimą pristatė žurnale „New Phytologist“.