Šaltinis: technologijos.lt 

Filme „Wall–E“ vaizduojama, kaip kelis šimtus metų erdvėlaivyje praleidę žmonės tampa nutukėlių rase. Fizinio aktyvumo stoka ir maisto perteklius nuslopino erdvėlaivio gyventojų norą likti nepriekaištingos fizinės formos. Tačiau „Wall–E“ – fantastika. O štai vienas antropologas įsitikinęs, kad žmonija pasikeis, kai leisis į šimtmetines kosmines keliones – į Kentauro Alfą ar į tolimesnes žvaigždes.

Portlando valstijos universiteto antropologas Kameronas Smitas (Cameron Smith) mano, kad evoliucija tęsis ir žvaigždėlaivyje – nepaisant didžiausių pagundų ją apriboti.

„Tikiu, kad kitoks slėgis, kitokia oro sudėtis, gravitacija ir spindulinė aplinka turės įtakos dar embrioninės stadijos individams ir jų raidai. Tai bus natūrali naujų genomo agentų atranka, – „Space.com“ elektroniniame laiške pasakojo mokslininkas. – Tiesa, dabar numatyti, kokios savybės bus atrinktos, o kokios nunyks, kurios paplis, o kurių išvis neliks – labai sunku.“

Genetinė atranka

Anot K. Smito, kad evoliucija ir toliau vyktų pageidaujama ir pačia palankiausia linkme, derėtų kaip įmanoma geriau atrinkti kosmoso kolonistų genetiką.

„Mažos populiacijos yra ypatingai jautrios vadinamajam „genofondo pradininko efektui“ – kai kuriamos populiacijos genetinė kompozicija sudaro fundamentalų genomo pagrindą ateities kartoms. Tai reiškia, kad pradinis populiacijos genofondas turėtų būti parinktas ypatingai kruopščiai ir protingai, – įsitikinęs antropologas. – O tiesa kol kas yra tokia, kad mes net nežinome, kurie genai sukelia sveikatos problemas. Senoji samprata, kad konkreti sveikatos problema yra susijusi tik su vienu genu, po truputį nueina į praeitį. Nes mokslininkai atranda, kad daugelis fizinių negalavimų yra poligeniniai – juos valdo ne vienas, o daug genų. O tuos genus aktyvuoti gali kol kas nežinomos aplinkybės.“

Tiesa, K. Smitas toli gražu neragina sukurti superžmonių rasę, nes tai iškeltų ne vien moralinio pobūdžio klausimų. Anot jo, genetinė įvairovė yra nepaprastai svarbus populiacijos sveikatos veiksnys. Vis dėlto koloniją turėtų sudaryti minimalus genetinę įvairovę užtikrinančių žmonių skaičius.

Grįsdamas tokius savo samprotavimus, K. Smitas žurnale „Scientific American“ publikavo straipsnį apie švedų, amišų, indų ir Jutos valstijos gyventojų populiacijų tyrimus. Jų rezultatai byloja, kad pirmos eilės pusbrolių šeimose naujagimių miršta dvigubai daugiau nei jokiais giminystės ryšiais nesiejamų žmonių šeimose.

Kai kurie antropologai siūlo, kad norint išvengti genetinių problemų dėl kraujomaišos, kolonistų genofondui reikėtų mažiausiai 500 žmonių. Tačiau K. Smitas šį skaičių yra linkęs padidinti iki 2 000 asmenų – būtent tiek žmonių leistų išvengti populiacijos kolapso. Tai būtų maždaug pusė modernaus lėktuvnešio įgulos, priduria antropologas.

Nauja kultūra

Ne vieną generaciją trunkančiose kelionėse į žvaigždes žmonės patirtų ne tik genetinių, bet ir kultūrinių, technologinių pokyčių. Visai kitoks būtų ir jų menas – jis būtų orientuotas į kolonistų gyvenamąją aplinką (kai kurie astronautai jau dabar pasitelkia muziką, poeziją ir dailę, siekdami išreikšti savo potyrius kosmose).

Kolonistai pradėtų pasakoti istorijas apie bendrą savo patirtį kosmose, tad jos gerokai skirtųsi nuo žemiškųjų istorijų, legendų, pasakų.

„Pavyzdžiui, Marso kolonistai perimtų kai kuriuos žemiečių kultūros aspektus, tačiau sukurtų naujas meno tradicijas, nes jiems būtų prieinamos naujos išraiškos priemonės, – „Space.com“ rašo K. Smitas. – Vienas iš svarbiausių veiksnių – kitokia Marso dienos šviesa: rausva natūrali dienos šviesa ir dirbtinis apšvietimas neabejotinai skirtųsi nuo to, prie kurio pratę žemiečiai.“

Pragyvenimui K. Smitas užsidirba iš paskaitų apie žmonijos evoliuciją. Jose daugiausiai dėmesio antropologas teikia mažų kolonijų genetikos ir demografijos modeliavimui. Tačiau jis nepaprastai domisi ir kosminiais skrydžiais. Vienas iš jo hobių – bendrauti su tarptautinio projekto „Icarus Interstellar“ mokslininkais. Jie pamažu kuria žvaigždėlaivių dizainus – tokiais žvaigždėlaiviais galbūt jau šio amžiaus pabaigoje pirmosios misijos galėtų leistis į artimiausias egzoplanetas.

„Įkvėpimo semiuosi iš Konstantino Ciolovskio…, – neslepia K. Smitas. – Jis beveik daugiau nei prieš šimtmetį nubrėžė pirmąsias kosminių skrydžių gaires, nors resursų tuomet buvo ne kažin kokių…“