Nacionalinio Airijos muziejaus ekspertai radinį vertina kaip itin gerai išsilaikiusį. Jį atrado du durpių gaminimu užsiimančios kompanijos „Bord na Mona“ darbuotojai Džonas Fitcharis (John Fitzharr) ir Martinas Leinas (Martin Lane). Statinaitę jie aptiko gegužės pabaigoje, akėdami pelkėtą vietovę. Netikėtai durpėse jie pastebėjo aiškiai išsiskiriantį šviesios spalvos ruožą. „Mes priėjome pažiūrėti. Atsiklaupę pajutome kažką kieto, ir pradėjome kasti tiesiog plikomis rankomis“, aiškino Džonas. „Radinį buvo galima užuosti, ir kvapas viliojo prie savęs varnas“.

Tai, ką jie aptiko, buvo iš medžio kamieno išskaptuotas indas, pripildytas sviesto. Radinys didžiąja dalimi buvo sveikas, neskaitant akėčiomis padaryto išilgai korpuso einančio mechaninio pažeidimo. Jis buvo apverstas viršumi į apačią ir buvo uždarytas dangčiu. Būtent tai ir sudomino archeologus. „Mes negalėjome tuo patikėti“, sako M. Leinas.

Indas per vidurį išilgai korpuso yra perskeltas į dvi dalis. Nacionalinio muziejaus darbuotojos Kerol Smit (Carol Smith) aiškinimu, sviestas laikui bėgant plečiasi ir tuo galima paaiškinti tokį korpuso suskilimą. Indas yra apie 0,9 metro ilgio ir beveik 30cm pločio ir sveria beveik 35 kg. Jame buvęs sviestas pavirto baltos spalvos gyvulinės kilmės riebalų substancija, kuri pagal savo sudėtį primena gerai išsilaikiusiuose senoviniuose žmonių arba gyvūnų palaikuose randamus riebalus.

„Taip išsilaikiusios statinaitės randamos labai retai, ypač su išlikusiu dangčiu“, sako Klansy. Preliminariais jo vertinimais, indas priklauso Geležies amžiaus laikotarpiui ir gali būti apytiksliai 3 000 metų amžiaus. Dabartiniu metu muziejaus radinių konservavimo padalinio darbuotojai radinį džiovina. Vėliau jis bus įmirkytas vašką primenančios medžiagos tirpalu, apsaugosiančiu jį nuo tolesnio irimo. „35 kilogramai – tai išties didelis egzempliorius. Kiti sviesto indų pavyzdžiai būdavo prasčiau išsilaikę ir daug mažesni“, aiškina K. Smit.

Manoma, kad sviestas inde buvo laikomas daugiau praktiniais, o ne ritualiniais sumetimais. „Yra įrodymų dar iš devynioliktojo amžiaus vidurio, kad kartą metuose žmonės prausdavo savo gyvulius, ir dalį likusio vandens supildavo į statinaitę, ant viršaus užmesdami sviesto, tikėdami, kad tai atneš sėkmę“. Klansy taip pat prideda, kad paprastai jau kitą savaitę sviestą kas nors pavogdavo. „Radinys atviras interpretacijoms, tačiau mes linkę manyti, jog prieš 3 000 metų statinaitės savininkai tiesiog saugojo sviesto atsargas“. Jo vertinimais, toks sviesto kiekis greičiausiai turėjo būti visos bendruomenės, o ne pavienio ūkininko darbo rezultatas. K. Smit ir Klansy teigia, jog inde esantis sviestas kažkada buvo ragautas, tačiau greitai patikslina, jog „tai darė ne jie“. „Tai nacionalinis lobis, ir negalima tiesiog atsipjauti jo gabaliuką tiesiog paragavimui“, juokauja K. Smit.