2008 metais daiktui, kuris iki šiol naudojamas kiekvienuose namuose – arbatos pakeliui – sukanka šimtas metų.
Nepaisant to, kad praėjo visas šimtmetis, arbatą iš pakelio daugelis laiko naujovišku įpročiu, gadinančiu gėrimo skonį.
Arbatos pakeliai, kaip ir daugelis kitų paprastų ir genialių daiktų, buvo išrasti atsitiktinai, rašo timesonline.com.
Arbata pakeliuose
Toli gražu neklestinčios Niujorko firmos, prekiavusios arbata ir kava, savininkas Thomas Sullivan nusprendė pirkėjams išsiųsti savo produkcijos pavyzdžius.
„Vienkartinės“ arbatos porcijos buvo supakuotos į mažyčius šilkinius maišelius.
Dauguma klientų tiesiog nesugalvojo arba patingėjo atidaryti pakuotę, išberti arbatą į arbatinuką ir užplikyti įprastu būdu – jie verdančiu vandeniu užpylė visą maišelį.
Gėrimas skoniu nesiskyrė nuo įprastos arbatos, o gaminimo procesas tapo kur kas paprastesnis.
Arbatos pakeliai popieriniais tapo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai mokslininkams pavyko sukurti ploną popierių, neišmirkstantį verdančiame vandenyje.
Jei JAV ši technologija buvo nepaprastai sėkminga, tai Didžiojoje Britanijoje ji iš pradžių buvo nesuprasta.
Prie tradicinio arbatos gėrimo pripratę anglai skundėsi, kad prie siūlo prilipinta popierinė etiketė turi daugiau skonio ir kvapo, nei arbata pakelyje. Tiesa, jie daug ko nesuprato amerikietiškame arbatos užplikyme – ne verdančiu, kaip Didžiojoje Britanijoje, o labai karštu vandeniu.
Tik septintajame dešimtmetyje arbatos pakeliai išpopuliarėjo Europos šalyse.
Tačiau iki šiol daugelis mano, kad arbata iš pakelių – tai tas pats, kaip tirpi kava, o už pagaminimo greitį vartotojai sumoka skoniu. Specialistų manymu, supakuota arbata paprastai smulkesnė, todėl aušdama įgyja kartų prieskonį.
Bet aukštos kokybės šviežiai užplikyta arbata iš pakelių niekuo nenusileidžia įprastai.
Bulvių traškučiai
Kitas visiškai atsitiktinis išradimas, kurį dabar galima rasti bet kurioje maisto parduotuvėje – tai bulvių traškučiai, kuriems, beje, sukako jau 155 metai.
Jie taip pat atsirado Niujorko valstijoje, o tiksliau, Saratoga-Springs mieste.
1853 metais vietinės užkandinės virėjui George Crum‘ui labai įkyrėjo priekabus lankytojas: keptos bulvės jam atrodė per storai supjaustytos ir neiškepusios. Virėjas pagamino jas dar kartą – plonesnes, o tada dar plonesnes, bet klientas tvirtino, kad bulvės žalios.
Supykęs virėjas nusprendė pamokyti nusibodusį klientą ir supjaustė bulves griežinėliais, vos storesniais už popieriaus lapą, o tada apkepė aliejuje taip, kad jie sukietėjo.
Pirma lankytojas bandė piktintis, kad bulvių neišeina pasmeigti šakute, bet paskui suvalgė kelis griežinėlius ir buvo sužavėtas.
Iš pradžių traškučiai tapo firminiu restorano patiekalu, paskui Crum‘as atidarė nuosavą užkandinę su traškučių specializacija.
Kelis metus naujas patiekalas buvo vadinamas „Saratogos bulvytėmis“, o paskui jis išpopuliarėjo visame pasaulyje kaip bulvių traškučiai.
XX a. trečiajame dešimtmetyje pradėta bulves pjaustyti ne rankomis, o mašina, o tai leisdavo traškučius gaminti dideliais kiekiais ir pardavinėti pakeliuose.
Ledai vaflinėse stiklinėlėse
Iki 1904 metų niekam neatėjo į galvą pardavinėti ledų vaflinėse stiklinaitėse: jie visada buvo valgomi iš lėkštelių. Ir taip dar būtų buvę valgomi daugybę metų, jei Sent Luiso mugėje nebūtų šalia atsidūrę prekystaliai su ledais ir su sirijietiškais saldumynais.
Oras buvo šiltas, ledus tiesiog graibstė, ir lėkščių trūko, o štai sirijietiški vafliai nebuvo itin populiarūs. Tačiau kai pardavėjai suvienijo jėgas, pardavimai staiga išaugo. O tereikėjo iš tešlos susukti ragelius, į kuriuos paskui buvo dedami ledų rutuliukai.
Sausainiai su
šokolado gabalėliais
Visame pasaulyje mėgiamų sausainių su šokolado gabalėliais receptą 1930 metais išrado amerikietė Ruth Wakefield iš Masačiusetso valstijos. Ji užsidirbdavo pragyvenimui kepdama šokoladinius sausainius.
Kartą pasibaigė kakavos milteliai, kurių ji dėdavo į tešlą. Moteris pagalvojo, kad į tešlą galima patrupinti įprasto šokolado, kuris kepant ištirps, ir rezultatas bus toks pats.
Šokoladas neištirpo, bet sausainiai su mažais šokolado gabalėliais pirkėjams labai patiko. Ruth Wakefield iš savo klaidos uždirbo nemenką turtą, o 1940 metais išleido receptų knygą.
Sumuštinis
Gali susidaryti įspūdis, kad visi tokie išradimai buvo padaryti JAV.
Bet pats pirmasis iš patogių ir skanių patiekalų buvo sugalvotas Didžiojoje Britanijoje.
Sumuštinio išradimo istorija turi dvi versijas.
Pagal vieną iš jų, 1762 metais John Montagu, grafas Sandwich, buvo pernelyg užsiėmęs popieriais, kad pietautų, ir paprašė virėjos padėti mėsą ant duonos ir iš viršaus pridengti duonos gabalėliu.
Tiesa, pagal kitą versiją, grafas buvo pernelyg užsiėmęs ne popieriais, o kortų žaidimu.
Į vieną straipsnį sutalpinti visus atsitiktinai padarytus išradimus tiesiog neįmanoma: tarp jų ir šampanas, ir penicilinas, ir mikrobangų krosnelė, superklijai ir lipnūs popierėliai užrašams, net ir duona ar šokoladas.
Charlotte Jones knygoje Accidents May Happen (50 Inventions iscovered By Mistake), galima sužinti apie daugelį laimingų atsitiktinumų.
Taigi, be jų mes gyventume kur kas mažiau patogiame pasaulyje.