Brachiozaurai – vieni iš pačių didžiausių gyvūnų, kada nors tik gyvenusių sausumoje (jūrose šiek tiek „kiti“ masteliai) svėrė nuo 30 iki 80 tonų.

Brachiozaurai – vieni iš pačių didžiausių gyvūnų, kada nors tik gyvenusių sausumoje (jūrose šiek tiek „kiti“ masteliai) svėrė nuo 30 iki 80 tonų. Praktiškai daugiau nei dauguma šiuolaikinių tankų. Įsivaizduokite, kiek daug problemų toks gigantizmas sukelia – milžiniški maisto poreikiai, šilumos mainai, deguonies aprūpinimas – ir visa tai evoliucija įveikė. Ir jei iki šiol mokslininkai nesurado logiškos priežasties, kodėl brachiozaurai tapo tokiais gigantais, tai paskutinė paleontologų teorija praskleidžia paslapties uždangą.

Visų pirma, galima atmesti prielaidą, jog tokie gigantiški gyvūnai tapo evoliucijos „klaida“ – pasaulyje brachiozaurai (Brachiosaurus) atsirado prieš 210 milijonų metų ir išnyko tik po 100 milijonų metų – kaip „galimai klaidai“ truputi ilgokai užtrukęs rūšies gyvenimas. O jei tai nebuvo klaida, vadinasi kažkokios priežastys paskatino juos užaugti iki 40 metrų ilgio ir beveik 17 metrų aukščio.

Vieną iš galimų priežasčių nesenai pateikė Bonos universiteto (Rheinische Friedrich-Wilhelms-Universität) mokslininkas P. Martin Sander kartu su kolega Marcus Clauss iš Ciuricho universiteto (UZH). Jų nuomone, brachiozaurai, skirtingai nei kiti žolėdžiai dinozaurai, maitinosi nekramtytu maistu. Būtent ši nedidelė „smulkmena“ ir lėmė tokį didžiulį ūgį.

Kaip tai gali būti? Paprastai, maisto kramtymas yra ne kas kita, o pradinis jo virškinimo etapas – susmulkintas ir sumaišytas su seilėmis jis lengviau apdorojamas skrandyje. Tokiu atveju skrandis gauna mažesnį krūvį, tačiau gyvūnas privalo turėti išvystytą žandikaulių sistemą. Brachiozaurai evoliucijos eigoje pasirinko kiek kitokį kelią – jie sugebėjo išsiauginti ypatingai atsparų skrandį, į kurį be problemų „suversdavo“ pakankamai įspūdingus kiekius nekramtyto žalio maisto.

Toks pasirinkimas brachiozaurus išlaisvino nuo didelių žandikaulių poreikio. Dėl to sumažėjo visa kaukolės apimtis ir gyvūnų kaklas galėjo išaugti pakankamai ilgas. Tai savo ruožtu jiems padėjo nesunkiai prieiti prie pačių sultingiausių ir energetine prasme geriausių lapų ir vaisių. Savo ruožtu energetiškai turtingas maistas paskatino gyvūnus dar „ūgtelėti“.

Štai taip bėgant metams po Žemę ėmė vaikščioti tikri žolėdžiai gigantai. Na, bent jau tokia yra mokslininkų nuomonė, kurią jie išdėstė žurnale Science.