Šis rankraštis rastas Sinajaus dykumoje Egipte esančiame vienuolyne daugiau kaip prieš 160 metų. Ranka rašytas „Codex Sinaiticus“ apima dvi knygas, kurios nepriklauso oficialiajam Naujajam Testamentui ir mažiausiai septynios knygos, kurios neįtrauktos į oficialų Senąjį Testamentą. Naujojo Testamento knygos pateikiamos skirtingu eiliškumu. Jose palikta daugybė ranka darytų pataisymų – kai kurie jų padaryti praėjus daugiau kaip 800 metams nuo pradinio teksto užrašymo, teigia Biblijos talpinimo internete projekte dalyvavę mokslininkai. Šie pataisymai savo pobūdžių įvairūs – nuo vienos raidės pakeitimo iki ištisų sakinių įterpimo. Be to, trūksta kai kurių mums žinomų ir labai svarbių fragmentų, įskaitant eilutes, aprašančias Jėzaus prisikėlimą.

Britų bibliotekos projekto kuratorius Juan'as Garces'as sako, kad tas faktas, jog senovinis tekstas nėra visiškai toks pats kaip ir šiuolaikinis, neturėtų kelti nuostabos, kadangi Biblija metams bėgant buvo nuolat kuriama ir keičiama. „Biblija, kaip žmones įkvepiantis tekstas, turi savo istoriją“, Garces'as teigė CNN žurnalistams. „Žinoma, yra su tuo susijusių teologinių klausimų. Kiekvienas dabar tai gali tyrinėti savarankiškai“. Tai yra viena iš priežasčių, dėl ko skaitmeninė Biblijos versija yra talpinama internete, teigia Juan'as, kuris yra ne tik Biblijos tyrinėtojas, bet ir informatikas. „Tyrinėtojai norės ją apžiūrėti ir analizuoti labai detaliai. Specialiai jiems sukurtoje ypač detalizuotoje svetainėje numatytos palengvinančios funkcijos, tokios kaip teksto paieška, galimybė pažymėti žodžius“, sako mokslininkas. Tačiau jis taip pat prideda, kad „Tai skirta ne tik tyrinėtojams, o išties plačiai auditorijai, nes žmonės yra smalsūs ir jie tikrai vertina tokius dalykus“.

„Codex Sinaiticus“ buvo parašytas maždaug ketvirtojo amžiaus viduryje. Tuo metu krikščionių bendruomenėse nebuvo visuotinai priimto sutarimo, kurias knygas reikėtų laikyti patikimomis. Biblija rasta Šv. Katerinos vienuolyne Sinajaus dykumoje, kur 1844 metais keliaujantis tyrinėtojas Constantine'as Tischendorf'as suprato jos reikšmingumą ir tuoj pat dalį rankraščio pasiėmė su savimi, aiškina Garces'as. „Constantine'as Tischendorf'as nuolat ieškojo senovinių manuskriptų, todėl jis sugebėjo įvertinti jo amžių ir vertę“, pasakoja mokslininkas. Constantine'as pluoštą puslapių nugabeno į Vokietiją tikėdamasis juos publikuoti. Į vienuolyną papildomų puslapių jis grįžo 1853 ir 1859 metais. Paskutiniosios kelionės metu jis pasiėmė 694 puslapius, kurie atsidūrė Sankt Peterburge, Rusijoje. Sovietų valdžia 1933 metais nusprendė juos parduoti, taip tikėdamasi surinkti lėrų traktoriams ir kitai žemės ūkio technikai pirkti.
Didžiosios Britanijos vyriausybė puslapius įsigijo už 100 tūkstančių svarų – pusė šios sumos buvo surinkta iš visuomeninių rėmėjų. Šį įvykį Garces'as įvardija kaip viena iš pirmųjų lėšų surinkimo kampanijų Didžiosios Britanijos istorijoje. Filmuota to meto medžiaga įamžino minias žmonių, norinčias pamatyti rankraštį, kuris buvo laikomas nacionaline vertybe. Nors dabar Biblijos internetinė versija yra surinkta į vieną knygą, realiame pasaulyje ji tebelieka išskaidyta dalimis. Didžioji dalis yra Londone. 86 puslapiai asugomi Leipcigo universitete (Vokietija), 12-os puslapių dalys saugomi Rusijos Nacionalinėje Bibliotekoje Sankt Peterburge, 24 puslapiai ir 40 fragmentų tebesaugomi Šv. Katerinos vienuolyne, kuriuos vienuoliai rado šiaurinėje pastato sienoje 1975 metų birželį.

Rankraštyje graikų kalba surašyta krikščioniškoji Biblija; ji taip pat apima seniausia pilną Naujojo Testamento kopiją. Vatikane saugoma Biblijos kopija apytiksliai datuojama tuo pačiu periodu. Egzistuoja ir senesnės atskirų krikščioniškosios Biblijos dalių kopijos, tačiau jos nesudaro išbaigto teksto. Codex Sinaiticus taip pat apima didžiumą Senojo Testamento, kurį perėmė ankstyviejį graikiškai šnekantys krikščionys. Ši dalis taip pat apima knygas, neįtrauktas į hebrajų Bibliją ir pagal protestantų tradicijas laikomas neautentiškomis (nepatikimomis), tokias kaip 2 Esdraso, Tobito, Juditos, 1 ir 4 Makabėjų, Išminties ir Siracho knygos. Naujojo Testamento dalis apima Barnabo raštą ir Hermo raštą. Iki šiandien išlikęs Codex Sinaiticus susideda tik iš šiek tiek daugiau kaip 400 didelių pergamento (tam tikru būdu apdorotos gyvulio odos) lapų, kurių kiekvieno matmenys 380 x 345 mm.