Pomirtiniai išgyvenimai patiriami, kai sielą sudarančios kvantinės substancijos palieka organizmo nervų sistemą ir susilieja su visata. Tokią teoriją iškėlė du garsūs mokslininkai, viena iš kurių yra kvantinės fizikos ekspertas, seras Rodžeris Penrouzas (Roger Penrose), kitas – neurologas Stiuartas Hamerofas (Stuart Hameroff). Pagal šią idėją, išeitų, kad sąmonė yra smegenyse veikiančio kvantinio kompiuterio programa, kuri visatoje išlieka net ir po mirties.

Su šia kvazireligine teorija yra linkęs sutikti ir Arizonos universiteto Anesteziologijos ir psichologijos fakulteto profesorius emeritas Stiuartas Hamerofas (Stuart Hameroff). Teorija sukurta kvantinės sąmonės teorijos pagrindu, kurią jis suformulavo pats drauge su britų fiziku, seru Rodžeriu Penrouzu (Roger Penrouse). Kvantinės sąmonės teorijoje postuluojama, jog žmogaus sielą sudaro smegenų ląstelėse esančios struktūros, vadinamos mikrotubulėmis (angl. microtubules).

Mokslininkai savo teorijoje teigė, kad sąmonės patyrimai yra tas mikrotubules veikiančios kvantinės gravitacijos išdava – šią teoriją jie pavadino „organizuota objektine redukcija“ (orchestrated objective reduction; Orch-OR).

Pagal šias dvi teorijas, žmonių sielos yra daugiau nei vien tik neuronų ir smegenų sąveika. Sielos yra sudarytos iš esminės visatą sudarančios medžiagos, kuri egzistuoja galimai nuo pat tos akimirkos, kai prasidėjo laikas. Ši koncepcija yra analogiška budistų ir induistų išpažįstamam tikėjimui, jog sąmonė yra integruota visatos dalis.

Remdamasis tokiomis idėjomis, prof. S. Hamerhofas daro prielaidą, jog pomirtinių išgyvenimų metu mikrotubulės netenka savo kvantinio būvio, tačiau informacija jose ne dingsta, ne išnyksta, o paprasčiausiai palieka kūną ir grįžta į kosmosą.

„Tarkim, širdis sustoja, kraujas nebecirkuliuoja – ir mikrotubulės praranda kvantinį būvį, – kanalo „Science Channel“ dokumentiniame filme „Through the Wormhole“ („Per kirmgraužą“) pasakoja S. Hamerhofas. – Tačiau kvantinė informacija tose mikrotubulėse nepradingsta – jos neįmanoma sunaikinti. Ji tik atsiskiria ir išsisklaido po visatą. Jei pacientas atgaivinamas, toji kvantinė informacija gali sugrįžti į mikrotubules, ir pacientas tvirtins, jog patyrė pomirtinių išgyvenimų.“

„Jei pacientas nebeatgaivinamas ir miršta, gali būti, jog toji kvantinė informacija egzistuoja už kūno ribų, kaip siela – galbūt net ir savarankiška“, – pridūrė jis.

Žinoma, „Orch-OR“ teoriją užgriuvo labiau empirinėmis kategorijomis mąstančių mokslininkų kritikos lavina ir mokslo bendruomenėje išlieka labai kontroversiška. Vienas iš teorijos kritikų – Masačiusetso technologijų instituto (MIT) fizikas Maksas Tegmarkas, savo abejones išdėstęs 2000 m. išleistame leidinyje, kurį dažnai cituoja teorijos oponentai. Nepaisant to, S. Hamerofas įsitikinęs, jog kvantinės fizikos tyrimai bus „Orch-OR“ teorijos validavimo pradžia – mat neišvengiamai bus įrodyta, kad kvantiniai efektai palaiko daugybę svarbių biologinių procesų (fotosintezę, paukščių orientavimąsi aplinkoje, uoslę ir kt.).