Kai kurių specialistų manymu, bent 18 nežinomų rūšių atstovai, kurių kūno ilgis yra didesnis nei 1,8 m, vis dar plaukioja nepastebėti neištirtuose pasaulinio vandenyno regionuose, rašo Australijos dienraštis „Sydney Morning Herald“.

Pasitelkę statistinį modeliavimą, britų mokslininkai įvertino, kaip dažnai nuo 1830 m. buvo aptinkami nauji didelio dydžio jūrų gyventojai, ir nustatė, kad tokių rūšių atradimų kreivė išlieka stabili: naujos rūšys atrandamos kiekvienais metais.

Pats naujausias toks atradimas buvo padarytas į pietus nuo Naujosios Zelandijos. Jūrų biologai aptiko naują milžiniškų medūzų, kurių ilgis siekia 3,5 m, rūšį, ir 1 m dydžio jūros žvaigždę.

Šiemet taip pat buvo visuomenei pademonstruotas į žvejų tinklus pietinėse Ramiojo vandenyno platumose įsipainiojęs milžiniškas kalmaras. Jo kūno ilgis siekė 4 metrus.

„Jūrose yra daugybė vietų, kur gali slapstytis tokie gyvūnai. Jie gali gyventi vidutiniuose vandenynų sluoksniuose, niekad neiškildami į paviršių, arba slėptis dar neištirtuose vandenynų dugno kanjonuose. Po Arkties ledynais nuolat atrandamos naujos rūšys“, – sakė Škotijos šv. Andriaus universiteto daktaras Charles‘as Paxtonas.

Tačiau jis pabrėžė nuvilsiantis legendinės Loch Neso ežero pabaisos Nesės gerbėjus: mokslininko atlikta gėlavandenių rūšių aptikimo analizė atskleidė, kad žmonija jau atrado visus didelio dydžio gyvūnus, gyvenančius ežeruose ir upėse.

„Nauji nedideli nežinomų rūšių atstovai atrandami nuolat, tačiau atvejai, kai aptinkami didesni nei 2 m gyvūnai, yra labai reti“, – sakė jis.

Ch. Paxtono teigimu, tikėtina, kad daugelis įvairių tautų legendų apie jūrose gyvenančias pabaisas remiasi tikrais nežinomų rūšių atstovų stebėjimais. Pasak mokslininko, padavimai apie milžiniškas jūrų gyvates ar aštuonkojus gali remtis žmonių susidūrimais su mokslui jau žinomais jūrų milžinais.

Pasak dienraščio, nors žmonės jau tūkstančius metų keliauja jūromis ir vandenynais, mokslininkų žinios apie gelmių gyventojus iki šiol yra labai ribotos. Dauguma ten gyvenančių rūšių buvo atrastos tik tada, kai jų atstovai įsipainiodavo į žvejų tinklus arba gyvūnų liekanos buvo išmestos į pakrantę.

Povandeninės vaizdo kameros ir giliavandeniai batiskafai mūsų dienomis suteikia galimybę mokslininkams tyrinėti jūrų ekosistemas. Tačiau vadinamoji „prieblandos zona“, esanti nuo 100 iki 1000 metrų gylyje nuo vandens paviršiaus, iki šiol lieka mažiausiai ištirta vandenynų vieta.

„Labai tikėtina, kad vandenynų gelmėse bus atrastos didelių gyvūnų rūšys. „Prieblandos zona“, kurioje natūrali saulės šviesa yra išsklaidyta, nėra pakankamai ištirta, todėl čia taip pat gali būti aptikta stambių padarų“, – teigė Sauthemptono universiteto Nacionalinio okeanografijos centro mokslininkas Richardas Lampittas.