Jei manote, kad norėdami sužinoti naujausių mokslinių tyrimų rezultatus, privalote prenumeruoti mokslinius leidinius ir dalyvauti mokslinėse konferencijose – klystate. Neseniai vykusioje dizainerio Julijono Urbono parodoje buvo galima pamatyti unikalų eksponatą – paralelinio roboto maketą. Pagal šį maketą sukonstruotas atrakcionas leistų žmonėms išgyventi visus įmanomus transporto priemonėse patiriamus judesius. Roboto kūrime dalyvavo Kauno technologijos universiteto (KTU) Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto mokslininkai.

„Julijono komanda mus susirado ir išdėstė savo menines idėjas, kurias mes realizavome“, – pasakoja meninio projekto vadovas KTU profesorius inžinierius Vytenis Sinkevičius. Mokslininkas džiaugiasi bendradarbiavimu su menininkais, nes jis praplečia akiratį ir tikisi, kad tokių projektų bus daugiau.

„Iš visų mano pristatomų kūrinių šis roboto maketas yra vienintelis lietuviškas, visi kiti – sukurti kitų šalių laboratorijose. Labai džiaugiuosi, šia pasitaikiusia galimybe bendradarbiauti su vietiniais mokslininkais“, – teigia menininkas J. Urbonas.

Menas, kurį jaučiame visu kūnu

Įsivaizduokite grupę robotų, kurie laiko platformas, ant kurių galima atsisėsti ir stebėti, pavyzdžiui, šokio spektaklį. Muzikinė kompozicija ir šokis susisieja estetiškai, o platformos judesiai juos vienu ar kitu būdu pabrėžia, dramatizuoja.

Šiuo metu mokslininkų iš KTU ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų ir menininkų – muzikų, šokėjų, dizainerių – komanda dirba prie tokio atrakciono sukonstravimo galimybių studijos. „Reikia, kad atrakcionas būtų lankstus – tai yra, jo judesį būtų galima derinti prie kokio nors esančio veiksmo šalia (daugelis atrakcionų juda pagal vieną, fiksuotą trajektoriją). Be to, tas daiktas turi būti ekonomiškas, saugus, lengvai transportuojamas“, – savo sumanymą dėsto menininkas.

Menininko sumanytas atrakcionas atspindi jo kūrybos koncepciją. „Noriu, kad menas supurtytų vidurius, – šypsosi J. Urbonas, – o vienintelė meno rūšis, kuria stimuliuojamas visas kūnas, ne tik akys, yra atrakcionai, jei laikysime juos populiariuoju menu“.

Menininkai ir mokslininkai susikalbėti gali

Dizainerio išsilavinimą turintis J. Urbonas teigia, jog projekte jis atlieka tarpininko vaidmenį. „Esu moderatorius, padedantis susikalbėti įvairių sričių ekspertams. Bandau išversti skirtingas kalbas – techninę, estetinę – į bendrą, universalią, tuo pačiu parodant pagarbą kiekvienai sričiai“, – sako menininkas.

KTU profesorius V. Sinkevičius bendradarbiavimą su menininkais apibūdina vienu žodžiu: „įdomus“.

„Įsivaizduokite, susėdame visi – šokėjai, muzikantai, inžinieriai – kartu ir bandome susikalbėti. Muzikas šneka tokiomis frazėmis, kurios suprantamos jam, šokėjai savo kalboje naudoja tokias kategorijas, su kuriomis inžinieriai nesusiduria, o mums visa tai reikia paversti į inžinerinę kalbą“, – pasakoja mokslininkas, pridurdamas, kad tokio susikalbėjimo rezultatas – labai smagus.

„Norėčiau, kad būtų daugiau tokių projektų – jie labai praplečia akiratį. Be to, dažniausiai tai, ką sukuriame, yra taikoma pramonėje, o čia žmonės gali ateiti ir pamatyti mūsų darbą eksponuojamą meno galerijoje. Tai – labai neįprasta ir įdomu“, – džiaugiasi V. Sinkevičius.

Mokslo eksperimentai meno galerijose – kitose šalyse įprastas dalykas

Pasak J. Urbono, nors Lietuvoje mokslo išradimai galerijose demonstruojami ypač retai, o mokslo rezultatų sklaida dažniausiai vykdoma tradicinėmis priemonėmis – per konferencijas, mokslinius straipsnius, įmanomos ir kitokios mokslo tyrimų demonstravimo platformos.

„Didžiojoje Britanijoje meninė praktinio tyrimo metodologija labai paplitusi. Moksliniai eksperimentai pristatomi ir kūrybinėse dirbtuvėse, ir parodose, ir eksperimentinėse ekskursijose“, – patirtimi dalinasi Londono Karališkojo meno koledžo (Royal College of Art) doktorantas. „Mūsų vykdomas projektas – unikalus tuo, kad gavome finansavimą iš esmės meniniam sumanymui“, – džiaugiasi J. Urbonas ir tikisi pradėti naują mokslinių tyrimų sklaidos tradiciją Lietuvoje.

Kai darbas, dizainerio žodžiais tariant, „katapultuojamas“ iš laboratorijos į galeriją, atsiveria visai kitos jo interpretacijos. „Tyrimas tampa apčiuopiamas – jūs matote daiktą, suprantate, kaip jis veikia. Galbūt nežinote viso konteksto, tačiau esate laisvi kurti savo interpretacijas. Iš žmonių išgirdome tokių interpretacijų, kurių nesugebėjome suformuluoti savo rate“, – teigia menininkas. Savo doktorantus J. Urbonas taip pat skatina siekti tyrimų praktiškumo, apčiuopiamumo.

Tarpdalykinis požiūris – vitaminai kūrybingumui

Psichologiniais tyrimais įrodyta, kad daugiausia „nušvitimų“ patiriantys ir originaliausias idėjas sukuriantys žmonės paprastai domisi daugiau nei viena sritimi. Kitaip tariant – tarpdalykinis požiūris yra patys geriausi vitaminai, siekiantiesiems išmokti mąstyti kūrybiškai.

„Man kūryba – tai savotiškas melavimas sau, – sako J. Urbonas. – Pavyzdžiui, man patinka į griežtus dalykus, kad ir iš gamtinių mokslų srities, žiūrėti per menininko prizmę. Aš sau meluoju ta prasme, kad esame išauklėti žiūrėti kitaip“.

Dizaineris dalinasi savo patirtimi iš Karališkojo meno koledžo Londone: „Mūsų dizaino sąsajų laboratorijoje susitinka žmonės iš įvairiausių sričių – nuo sociologijos iki molekulinės biologijos. Juos vienija noras patirti kūrybinį nuotykį.“

Pats J. Urbonas savęs nevadina visų sričių ekspertu – tiesiog žmogumi, kuris mato pasaulį iš paukščio skrydžio perspektyvos.

„Mokslininkai neretai pavydi menininkams laisvumo, kūrybiškumo, nuotykių, o menininką vadinti tiksliu ir griežtu taip pat ne visada pavyksta. Aš bandau suderinti abi perspektyvas – išlaikyti metodo tikslumą ir patirti nuotykių“, – sako dizaineris J. Urbonas.

Kartu su KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto Robotikos laboratorijos mokslininkais sukurtas J. Urbono projektas – tikras tokio požiūrio gyvybingumo įrodymas. Jeigu mokslininkams ir menininkams pavyks sumanymą įgyvendinti iki galo, jį galėsime patirti – ne tik pamatyti, bet ir pajusti visu kūnu, visais „viduriais“ ir mes.