Atradimai būna įvairūs. Kelias kai kurių iš jų link yra ilgas ir vingiuotas: viskas prasideda nuo hipotezės, kurią vėliau tenka tikrinti eksperimentiniu būdu.
Atradimai būna įvairūs. Kelias kai kurių iš jų link yra ilgas ir vingiuotas: viskas prasideda nuo hipotezės, kurią vėliau tenka tikrinti eksperimentiniu būdu.
Dažnai tenka laukti ilgus dešimtmečius, kol technika „užauga“ iki reikiamo lygio.
Pavyzdžiui, kai kurias teorines japonų fizikų Makoto Kobajasi ir Tosihide Maskava (2008 metų Nobelio premijos laureatai fizikos srityje) pranašystes, kurias jie paskelbė XX a. aštuntajame dešimtmetyje, patikrinti praktikoje mokslininkai sugebėjo tik 1994 metais.
Tačiau atradimai gali būti ir „naminiai“, dėl jų nereikia vykti į tolimą kelionę ar laukti, kol technologijos pasieks reikiama lygį.
Interneto erdvėje galima rasti daug atradimų, kuriuos galima atlikti ,,namie“, nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių.
Medžiai
Paprasčiausias „kiemo“ atradimas yra kokios nors augalų ar vabzdžių rūšies aptikimas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai įmanoma tik tuo atveju, jei mūsų hipotetinis kotedžas yra kur nors Amazonės tankumynuose (ten naujos rūšys atrandamos nuolat).
2008 metų liepos mėnesį pasirodė pranešimas apie tai, kad britų Natūraliosios istorijos muziejaus, esančio Londono centre, kieme buvo aptikta nauja vabalų rūšis.
Šis muziejus žymus tuo, kad jame saugoma viena didžiausių pasaulyje vabzdžių kolekcijų – daugiau kaip 28 milijonai eksponatų.
Natūraliosios istorijos muziejaus valdytojas pareiškė, kad „jis niekada nesitikėjo Londono centre rasti naują vabzdį“.
Akmenys
Įdėmiau pasižiūrėkime į akmenis, gulinčius aplinkui, – būtent taip ir pasielgė Anglijos Kento grafystės gyventojas, buvęs policijos karininkas Peteris Parvinas. Jo kieme buvo akmuo, primenantis žuvies galvą. Namo šeimininkas kartą jį parvežė iš vienos savo jūrinės kelionės.
Kartą Parvinas atsitiktinai paminėjo akmenį kalbėdamas su draugu, tasai pasiūlė jį parodyti jo bendradarbiui iš Meidstono Natūraliosios istorijos muziejaus Edui Jarzembowskiui. Pamatęs radinį, muziejaus darbuotojas nustatė, kad tai ir iš tiesų suakmenėjusi žuvies galva. Jos amžius, specialistų manymu, yra daugiau kaip 80 milijonų metų.
Mamuto dantys ir grybai
Panaši istorija nutiko paleontologei iš Teksaso, Dorothy Susk. Tvarkydama savo sodą po praūžusio uragano „Ike“, Susk aptiko netikėtą radinį – mamuto dantį. Danties amžius – daugiau kaip 10 tūkstančių metų.
Jei sode neradote akmenų, primenančių žuvies galvą arba kieno nors gigantišką dantį, galima pabandyti paieškoti naujos grybų rūšies.
Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos parkuose netikėtai buvo rasti triufeliai (šio delikateso kilogramo kaina gali siekti 400 eurų). Mokslininkai mano, kad tai susiję su neįprastais orais, kurie nusistovėjo britų salose 2008 metais, t.y., labai drėgno rugpjūčio (visa tai – globalaus atšilimo rezultatas).
Iš viso tyrėjams pavyko aptikti dešimtis naujų grybų rūšių.
Asmeninis kompiuteris
Paprasčiausias būdas padaryti atradimą yra dalyvauti kokiame nors paskirstytų skaičiavimų projekte. Tam reikia tik parsisiųsti ir įsidiegti programinę įrangą iš specialios svetainės: kuomet kompiuteris dirbs miego režimu (sleep mode), programa naudos jo skaičiavimo galimybes mokslo labui.
Variantų daug: galima ieškoti naujų gigantiškų pirminių skaičių, galima bandyti iššifruoti ateivių iš kosmoso signalus (SET@Home).
Kitas (daugiau laiko reikalaujantis) variantas – dalyvauti astronomijos projektuose.
Dabar daugelyje mokslo sričių tenka pasinaudoti savanorių pagalba atlikti rutininiam darbui, kurio šiame technikos išsivystymo lygyje kompiuteriui patikėti dar negalima.
Vienas iš tokių projektų yra „Galaxy Zoo“. Jo dalyviai klasifikuoja galaktikas pagal nuotraukas, padarytas „Sloan Digital Sky Survey“ programos (skaitmeninio dangaus tyrimo) metu.
Savo laisvalaikiu būtent tuo užsiiminėjo olandų mokytoja Hanny Van Arkel, kuomet 2007 metais atrado unikalų objektą, vėliau pavadintą „Hanny‘s Voorwerp“ (tai iš olandų kalbos verčiama kaip „Hanny objektas“).
Projekto forume galaxyzooforum.org galima sužinoti detalią šio atradimo istoriją.
Papildomi astronomų stebėjimai parodė, kad atrastasis objektas yra kvazaro šviesos aidas. Tai dujų debesis, esantis 700 milijonų šviesmečių atstumu nuo Žemės.
Mokslininkai mano, kad prieš 100 tūkstančių metų greta jo egzistavo kvazaras – pagal vieną iš versijų, super masyvi juodoji skylė galaktikos centre, aktyviai „ryjanti“ materiją. Tarpžvaigždinė medžiaga prieš prarijimą įsibėgėja beveik iki šviesos greičio ir skleidžia stiprų elektromagnetinį spinduliavimą. Dujos, iš kurių sudarytas debesis, slopino kvazaro šviesą. Dabar, kai kvazaras jau nebeegzistuoja, dujos vis dar švyti.
Be paskirstytų skaičiavimų tinklų, puikias galimybes suteikia „Google Earth“. Australijos archeologui Davidui Tomui tokiu būdu pavyko rasti daugiau kaip 450 svarbių objektų Registano teritorijoje, mažai ištirtame ir sunkiai prieinamame Afganistano rajone. Nuotraukose mokslininkas identifikavo drėkinimo kanalus, aikštelių, kaimų likučius ir kitus įdomius objektus.
Panašiu būdu „Google Earth“ galimybes naudojo ir tyrėjai iš Vokietijos bei Čekijos. Juos domino karvių ganyklų, esančių įvairiuose pasaulio regionuose (daugiau kaip 300 įvairių rajonų) nuotraukos.
Mokslininkai nustatė, kad gyvūnų išsidėstymas yra neatsitiktinis: dauguma karvių atsistoja taip, kad jų kūnai būtų orientuoti griežtai iš šiaurės į pietus. O poliariniuose rajonuose karvės renkasi magnetinį, o ne geografinį ašigalį.
Šis faktas mokslininkų tyrime naudojamas kaip įrodymas, kad gyvūnų padėtis nepriklauso nuo regiono oro sąlygų. Pavyzdžiui, kūno orientacija į magnetinę šiaurę šiaurinėse platumose neužtikrina nei maksimalios saulės šilumos, nei apsaugos nuo šaltų vėjų.
Mokslininkai mano, kad neįprasta karvių padėtis rodo, jog šie naminiai gyvūnai turi magnetorecepciją – gebėjimą jausti Žemės magnetinį lauką.
Už stalo
Atėjo laikas būti kūrybingais. Pasirodo, įprasti dalykai gali turėti visai nežinomų savybių.
Pavyzdžiui, paprasčiausi bananai. Pasirodo, jie turi netikėtą savybę: sunokę jie ultravioletinėje šviesoje švyti ryškiai žydra spalva. Anot mokslininkų, už šį efektą atsakingi chlorofilo skilimo produktai, kurie vaisiaus nokimo metu susikaupia žievėje.
Analogiški procesai yra gana dažnas reiškinys gamtoje: panašiai gelsta lapai. Nuo kitų augalų („dalyvavusių“ tyrime) bananai skiriasi tuo, kad skilimo produktai sudaro pastovius junginius, kurie ir švyti ryškiai žydra spalva, apšvietus juos ultravioletiniais spinduliais.
Kam bananai „saugo“ skilimo produktus, mokslininkai kol kas negali paaiškinti. Pagal vieną iš versijų, šios medžiagos vaidina antioksidantų, apsaugančių ląstelių sieneles nuo pažeidimų, vaidmenį.
Šią hipotezę patvirtina tai, kad bananai yra vieni iš „ištvermingiausių“ tropikų vaisių – jie gana lengvai ištveria ilgas keliones iš plantacijų į parduotuvių lentynas.
Pagal kitą hipotezę, medžiagos žievėje išlieka būtent dėl savo švytėjimo.
Kai kurie gyvūnai, mintantys bananais, gali šią šviesą matyti. Tai reiškia, kad sunokę bananai patrauks dėmesį savo švytėjimu. Kaip ten bebūtų, faktas, kad tokia šio įprasto vaisiaus savybė buvo atrasta tik dabar, yra gana įdomus.
Kitas atradimas yra visiškai rimto pobūdžio. Jį jau sudėtinga padaryti namų sąlygomis, bet vis tik įmanoma.
Mokslininkai iš Kalifornijos universiteto Los Andžele nustatė, kad įprastos lipnios juostelės išvyniojimas vakuume skleidžia rentgeno spindulius.
Tyrėjai mano, kad reiškinį sukelia procesas, analogiškas triboliuminescencijai – spinduliavimui, atsirandančiam yrant asimetriškų ryšių kristalams. Irimo priežastis gali būti mechaninis poveikis: trintis, pažeidimai ir netgi dalinis kristalo suardymas.
Lipnios juostos atveju viskas ne taip paprasta. Tyrimai parodė, kad tiesioginis spinduliavimo šaltinis yra lipni substancija ant juostelės, esanti amorfinės, o ne kristalinės struktūros. Rentgeno spindulių atsiradimo mechanizmo šiuo atveju mokslininkai kol kas negali paaiškinti.
Skleidžiamų rentgeno spindulių pakako vieno iš tyrėjų piršto nuotraukai padaryti. Anot tyrėjų, naujas atradimas bus plačiai naudojamas gaminant portatyvinius rentgeno aparatus.
Aprašyti pavyzdžiai rodo, kad darant atradimus galima apsieiti ir be brangios įrangos.
Kas žino, kas įdomaus vyksta drožiant įprastą pieštuką vakuume, arba kokias paslaptis slepia apelsinai?
Juk ne visos tokios patirtys baigiasi „Antinobelio premijomis“, apie kurias anksčiau rašė ir „Čikagos aidas“. Kai kas duoda labai konkrečių rezultatų.
Tačiau visa, kas pasakyta aukščiau, nepaneigia svarbiausio – pastabumas, žinojimas ir nestandartinis mąstymas yra pagrindiniai eksperimentatoriaus ginklai. Netgi namie.