Pavyzdžiui, laikraštis „Times“, be akivaizdžių viešbučio išlaidų taupymo būdų, tokių kaip nakvojimas stovyklavietėse, hosteliuose arba keliavimas treileriuose, savo skaitytojams pasiūlė vienuolynus.

O ir patys vienuolynai seniai suprato, kad turistai – geras pinigų šaltinis, tai gerai prisimena tie, kurie keliavę po Turkiją ar Graikiją. Šiose šalyse šventovės paverstos kultūrinio turizmo traukos centru, kasdien priimančiu minias ekskursijų.
Kiti vienuolynai „supasaulietina“ savo gyvenimą dar labiau – jie ne tik priima ekskursijas, bet ir atidaro viešbučius, įrengia baseinus, organizuoja specialius kursus, gydymo procedūras.

„CouchSurfing“ projektas

Dar vienas keliavimo būdas, populiarėjantis finansinės krizės metu, primena hipių laikų meilė pasauliui ir absoliutų draugiškumą. Taigi, keliaujant galima tiesiog pasiprašyti į svečius (tai vadinamas couchsurfing), pasinaudojant socialiniais tinklais (populiariausias – „Hospitality club“ hospitalityclub.org).
Bet iš tiesų šis keliavimo būdas egzistuoja beveik dešimtmetį, ir nepaprastai pamėgtas tų, kuriems netinka organizuotos grupinės kelionės.

„CouchSurfing“ projektas sukurtas 2003 m. Naujajame Hempšire, JAV, tikintis padėti kurti gražesnį, vieningesnį pasaulį. Couchsurfing.com – tai internetinis svetingumo portalas, kuriame pateikti duomenys apie narius, šalis, vietas, kur galima keliauti, apsistoti, nakvoti, ką reikia pamatyti, naudingi patarimai.
Projekte atsirado įvairių klubų, pavyzdžiui, keliaujančių moterų, kur jos dalinasi kelionių patirtimis, aptarinėja problemas, teikia pasiūlymus, idėjas, atsirado ir pokalbių kambarių. Didelis privalumas tas, kad „CouchSurfing“ nariams nereikia mokėti už nakvynę kelionių metu. Tačiau esmė – visai kita. „CouchSurfing“ padeda pažinti šalį ne per ekskursijų autobuso langą, o gyventojo akimis, apgyvendintojai supažindins tave su savo draugais, parodys vietas, kurias patys mėgsta, tiesiog tampi dalimi jų gyvenimo tol, kol pas juos svečiuojiesi. „CouschSurfing“ siekia tarptautiniu mastu vienyti žmones, skatinti kultūrinius mainus, toleranciją.

Norint tapti projekto nariu, reikia užsiregistruoti svetainėje, ir toliau veikti tai, ką planuojate: galbūt tik priimsite keliaujančius, galbūt patys keliausite, o gal ieškosite bendraminčių tik susirašinėdami.

Išsiruošę keliauti norimoje vietovėje iš anksto susiranda „CouschSurfing“ projekto narių, ir susirašinėdami išsirenka, kur apsistoti. Paprastai mokestis už svetingumą neimamas, nebent keliautojai patys pasiūlo sumokėti už maistą ar ką kita.
Keliaujantys pataria, kad reikėtų paieškoti atsiliepimų apie priimančiuosius, tačiau čia vyrauja pagrindinis principas – pasitiki ar ne.

„TimeShare“ projektas

Beje, jeigu norite, nuvykę į svetimą šalį, gyvendami nemokėti už nakvynę, bet nepageidaujate, kad namų šeimininkai būtų namuose, rinkitės kitą kelionių būdą – pasikeiskite namais. Mainymasis namais (angl. TimeShare) populiarus ne tik tarp žmonių, norinčių sutaupyti viešbučio ir kitų išlaidų sąskaita. Keičiantis namais, kitoje šalyje galima pailsėti būnant visaverčiu gyventoju.

Pirmas keitimosi namais projektas „Home Link“ įvyko Didžiojoje Britanijoje 1953 m. Šiandien yra jau daugiau kaip 13 tūkst. dalyvių iš 69 pasaulio šalių.

Norint laikinai pasikeisti namais, reikia užsiregistruoti viename iš klubų (žinomiausi namų keitimosi projektai: „Home Link“ – 13 500 dalyvių, „Home Base Holidays“, „Home Exchange“ – 28 000 objektų), kuo detaliau aprašyti savo būsto ypatybes: ar galima jame laikyti gyvūnus, ar yra galimybė pasikeisti automobiliais, kas yra apylinkėse ir t. t., sumokėti metinį nario mokestį (115 dolerių vieneriems metams arba 181 doleris dvejiems projekte „Home Link“, 99 doleriai – „Home Exchange“, 29 svarai – „Home Base Holidays“) ir gauti priėjimą prie duomenų bazės, o toliau – ilsėtis kiaurus metus. „Home Link“ yra bandomojo dalyvavimo galimybė – trys mėnesiai, be to, galima tiesiog priimti svečius be atsakomojo vizito.

Keičiantis namais, svarbu aiškiai suvokti, kad tai bus svetima erdvė su sava tvarka ir taisyklėmis, kurių geriau nepažeisti. Ir reiktų iš karto perspėti – nemokamas gyvenimas svečioje šalyje gali turėti visai kitą kainą, apie kurią net neįtarėme.
Elena Mirskaja, „Independent Media Sanoma Magazines“ vadovė, susikeitė namais su savo buvusiu kolega iš Londono. Vis dėlto jai labiau patiktų pigus „bed&breakfast“, kur gali jaustis laisvu žmogumi, nei „jaudinimasis dėl svetimos nuosavybės“.
Nors šeimininkai iš anksto vienas kitą informavo visais buitiniais klausimais (kur kas yra, kaip įsijungia, užsidaro ir kt.), rezultatas buvo abejotinas. „Mes paskui kelis mėnesius aptikdavome netikėčiausių svetimo buvimo pėdsakų, negalėjome rasti krūvos daiktų. Tuo tarpu mes patys kiekvieną dieną bijodavome ko nors nesugadinti svetimuose namuose. Nuolat prižiūrėdavom vaiką – to neliesk, ten neik, to nejunk ir t. t. Galų gale daug kuo nesinaudodavome. Paskutines dvi dienas sugaišome tvarkydami namą – dėl visa ko“.

„Fractional freehold“ projektas

Yra dar viena namų keitimosi rūšis, tiesa, jai reikia turėti daugiau finansų. Amerikoje jau kelis dešimtmečius egzistuoja brangaus būsto pirkimas „susimetus“ – angl. fractional freehold. Žmogus perka ne namą, o dalį jo naudojimo laiko. Kartu jis tampa visateisiu savininku, turinčiu nekilnojamojo turto dalį – tai esminis skirtumas nuo „TimeShare“.

Paprastai tokiu būdu parduodamas brangus nekilnojamasis turtas, iš viso galintis kainuoti 1,5–2 mln. dolerių, bet įsigydamas tik dalį, pirkėjas sumoka apie 100 tūkst. dolerių ir gauna galimybę ilsėtis prabangiuose apartamentuose arba netgi viloje, kuriai nusipirkti neužtektų pinigų.

Kai statytojas yra stambus tarptautinis tinklas, pavyzdžiui, „Worldwide Private Residences“ arba „The Pezula Private Residence Club“, galima ir keistis namais. Pavyzdžiui, turite 1/12 vilos Ispanijoje, bet Viduržemio jūra jums nusibodo. Tada galite, pavyzdžiui, išvykti kur nors į Pietų Afriką. Europoje tai dar gana jauna mada – pagal tokią schemą būstas įsigyjamas Ispanijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Alpių kurortuose.