Fiziologinis ir socialinis reiškinys

Kai kurios mūsų kūno dalys yra jautresnės negu kitos – pėdos, krūtinė, nugaros apačia, pažastys. Kai kurie mano, kad tai evoliucionuojant įgyta savybė, skirta apsisaugoti nuo smulkių vabzdžių ir kitų netikėtų puolėjų. Esminis žodis čia yra netikėtumas – prisilietimas turi būti netikėtas, kad mums sukeltų juoką. Tyrimai atskleidė, kad prisilietimą fiksuojančios smegenėlės dirba aktyviau, kai prisilietimas būna netikėtas. Jeigu smegenys suvokia artėjant prisilietimą, nervų atsakas bus mažiau intensyvus, todėl mes negalime patys savęs pasikutenti.

Tai, kad juokiamės kutenami greičiausiai lemia socialiniai veiksniai. Kutenimo sukeliamas juokas dar vadinamas gargalesis; šį terminą sugalvojo du psichologai, Arthuras Allinas ir G. Stanley Hallas. Gargalesis dažniausiai įvyksta, kai kutentojas ir kutenamasis yra artimi ir jaukiai vienas su kitu jaučiasi. Vaikas kutenamas savo tėvų, arba žmogus, kutenamas savo partnerio ar artimo draugo, dažniausiai mėgins išvengti tokio puolimo, tačiau tai darydamas juoksis. Tačiau pabandykite įsivaizduoti, kad atsitiktinis žmogus gatvėje arba žmogus su kuriuo neseniai susipažinote bandytų jus pakutenti.
Jūsų atsakas tikriausiai nebūtų juokas – tiesą sakant, tai atrodytų nepadoru ir iškreipta. Taip yra todėl, kad nuo mažens mes išmokome, kad kutenimas socialiai priimtinas tik tarp tų, kuriais pasitikime.

Kas čia juokingo?

Charlesas Darwinas tikėjo, kad kutenimas yra skirtas socialinių ryšių užmezgimui tarp vaiko ir motinos arba tarp partnerių. Bet ar kutenimas tikrai malonus? Nors mes ir juokiamės, kuomet artimas žmogus atlieka šį aktą, kutenimas ne visada teikia pasimėgavimą. Šis diskomfortas verčia mus  pasitraukti nuo žmogaus, tuo tarpu mūsų juokas skatina jį šį veiksmą tęsti. Tačiau jeigu šis procesas mums nemalonus, iš kur kyla juokas?

Yra daug teorijų apie tai, kodėl kutenimas sukelia juoką. Psichiatras Donaldas W. Blackas atrado, kad jautriausios kutenimui kūno vietos susijusios su mūsų refleksais, susiejančiais žaismingas kovas, kylančias vykstant kutenimo procesui su savigynos įgūdžiais. Pasak jo, juokas paverčia aktą saugiu, nežalingu būdu išmokti apsiginti. Dar yra teorijų, teigiančių, kad juokas ar netgi kutenimo laipsnis rodo, kiek mes esame nerimastingi kaip žmonės. Tikima, kad tie, kurie yra labiau nerimastingi, turės labiausiai nekontroliuojamą reakciją į kutenimą.

Tačiau San Diego universiteto atliktas tyrimas metė iššūkį šioms teorijoms. Tyrėjai sukūrė kutenimo mašiną ir tyrė, ar žmonės reaguos taip pat į nežmogiškos kilmės kutenimą. Daugeliui kilo tas pats atsakas – juokas, traukuliai, nepatogumo jausmas. Kitas tyrimas atskleidė, kad žiurkės taip pat kutenamos juokiasi ir tuo remiantis daroma prielaida, kad juokas yra refleksinis, o ne socialinis reiškinys.

Įprastas atsakas į kutenimą gali prasidėti kaip fiziologinis reiškinys į patiriamas grėsmes, tačiau nėra abejonių, kad mums augant jis įgyja socialinę funkciją. Nepaisant fakto, kad kutenimas mus verčia susigūžti, jis turi ir žaismingumo atspalvį. Tačiau, bet kas patyręs vyresnių brolių ar seserų negailestingą kutenimo ataką žino, kad tai ne visada sukelia žaismingus jausmus.