Gyvūnų ekspertai skaičiavo visus niurzgėjimus, šūkius ir kitus garsus, skleidžiamus bendravimo tarp dviejų individų metu. Į specifinius šūkius – tokius kurie naudojami radus maisto arba aptikus grobuonį – dėmesio nebuvo kreipiama. Nustatyta, jog makakų patelės skleidė apie 13 kartų daugiau „draugiškų“ garsų, lyginant su patinais. Jos taip pat buvo daugiau linkusios bendrauti su kitomis patelėmis nei patinais.

Mokslininkai mano, jog tokią elgseną lemia makakų patelių polinkis užmegzti viena su kita ilgalaikius ir tvirtus draugiškus ryšius. Jos paprastai išlieka toje pačioje gyvūnų grupėje visą savo gyvenimą, bei patiki savo draugėms atžalų priežiūrą. Patinai priešingai yra linkę bastytis iš grupės į grupę visą savo gyvenimą, o noro „plėpėti“ su abiejų lyčių atstovais turi po lygiai.

Londono Roehampton Universiteto mokslininkė Nathalie Greeno sako, jog „Rezultatai leidžia manyti, kad patelės daugiau nei patinai pasikliauja balsine komunikacija dėl poreikio palaikyti didesnį bendravimo tinklą“. Teigiama, jog tai yra pirmasis kartas, kai lyčių bendravimo skirtumai identifikuoti ne žmogbeždžionių, o paprastų primatų tarpe.  Primatų ekspertas iš Škotijos St. Andrews Universiteto profesorius Klaus'as Zuberbuhler'is taip pat sutinka, jog tokios išvados susijusios su kalbos formavimusi. Visose bendraujančiose rūšyse komunikavimas padėdavo individams „valdyti savo kasdienį socialinį gevenimą, paprastai darant įtaką kitų grupės narių mastysenai ir elgsenai“, teigia profesorius. Jis taip pat argumentuoja, jog komunikacija padėdavo sumažinti trintį tarp skirtingų konkuruojančių jėgų.