Visus iki vieno gurmanus nustebinsite garsiuoju smetonos sviestu, grietininiu naminiu pasūdytu sviestu, pagardintu rūtomis ar peletrūnu, vėžių sviestu, grietine, ir ypač smetona, kurių europiečiai nemoka gamintis, juoda rugine ar pikliuotų miltų plikyta duona, ragaišiu, juodos duonos trupinių tortu, perteptu bruknių uogiene.

Jei jau taip labai knieti būtinai stebinti kitataučius – gaminkite tai, kas, jūsų nuomone, labiausiai yra įprasta ir nevertinama, – čia būtent ir slypi kulinarijos ekspertams žinomas kulinarinis paradoksas, – kas tau žinoma ir įprasta – kitam gali būti didžiausias atradimas, skanėstas ir delikatesas.
Taigi, ko lietuviai labiausiai nevertina?

Ogi, žvėrienos ir laukinės paukštienos patiekalų – briedienos, elnienos, danielienos, stirnienos, šernienos, kiškienos, bebrienos, – kepti, virti, troškinti, slopinti patiekalai; laukinės antys ir žąsys, laukinės vištelės ir laukiai, balandžiai ir strazdai, tilvikai ir slankos, putpelės ir kurapkos, kurtiniai ir tetervinai, fazanai ir povai, vieversiai ir žvirbliai ir t.t. yra didžiausias skanėstas ir delikatesas.

Senovėje Lietuvos kulinarai (iki XVII amžiaus vadinti magyrais ar archimagyrais, iki XVIII amžiaus vadinti metrdoteliais arba kuchmeisteriais, o nuo XX amžiaus kulinarais, šefais kulinarais) žvėrienos patiekalų gamyboje buvo pripažinti žymiausiais specialistais visoje Europoje, o jų žvėrienos patiekalų receptus nūnai galite rasti beveik visose Europos šalių geriausiuose restoranuose.

Neturite žvėrienos, – darykite grynai lietuviškus patiekalus, kurie Lietuvoje gaminami nuo XIV-XV amžiaus: balandėlius (bet ne kopūstainius, kaip siūlo kalbininkai), nes šį kopūsto lape suvyniotą mėsos faršą, sugalvojo Lietuvos magyrai, matydami, kaip Krymo totoriai gamina vynuogių lape įvyniotą kapotą mėsą, o balandėliais (krepinetais) juos praminė europiečiai, manydami, kad jiems patiekiami įprasti balandėliai; bigą (žymiausias ir labiausiai pasaulyje žinomas Lietuvos kareivių valgis, lenkų pavadintas „bigus“, o lietuvių kalbininkų pavardintu „bigusas“, – jei taip, tai kalbininkai ir Joną greitai pradės vadinti Jonasas) – senovinį raugintų kopūstų troškinį su įvairiomis keptomis, virtomis mėsomis (būtinai reikia dėti žvėrienos, laukinės paukštienos, kas nori prisiminti senovę, galima dėti arklienos, avienos, ožkienos) troškintą tiktai naminėje juodos duonos giroje ir pagardintą slyvų uogiene; zrazus (mėsos suktinukus) su įvairiausiais įdarais, nes jau nuo XVI amžiaus tokie suktinukai labai išpopuliarėjo Europos šalyse ir nuo tada iki dabar tebevadinami lietuviškais zrazais, kanapių aliejuje nokintas seliavas, įvairių įvairiausius blynus, blynelius arba sklindžius, tik pradžioje išmokite juos skirti vieną nuo kito ir t.t., ir pan…

Būtinai padėkite ant stalo tikros naminės giros, kuri jokiu būdu negali būti saldi (tik ne to parduotuvinio šlykščiai saldaus bizalo, išskyrus „Gubernijos“ saldžiąją ruginės duonos girą), su kuria negali lygintis joks pasaulio „gaivusis“ gėrimas.
Damas pavaišinkite karštu Krupniku, vyrams pasiūlykite gerai atšaldytos naminės ruginukės.

Niekas neatsisakys išgerti bokalą, kitą ypatingai gero lietuviško alaus, tik neduokite prie jo dabar neišmanėlių lietuvių tarpe paplitusių grynai rusiškų užkandžių – keptos duonos su česnaku, žirnių su kepintais svogūnais, kurie atsirado Rusijoje tam, kad užmušti jų gaminamo blogo alaus skonį ir smarvę. Civilizuoti, aukštesnės kulinarinės kultūros žmonės puikiai išmano, kad prie gero alaus tinka tik labai geri valgiai.