Naujosios Zelandijos mokslininkai paskelbė, kad indoeuropiečių kalbų šeima (įskaitant anglų, prancūzų, vokiečių, indų, taip pat ir lietuvių kalbą) susiformavo prieš maždaug 9,5 tūkst. metų Vakarų Azijoje – teritorijose, kurios dabar priklauso Turkijai.

Tyrėjus indoeuropiečių kalbų raidos pėdsakai atvedė į Anatolija vadintą istorinį regioną, kuris dengia didžiąją modernios Turkijos teritorijos dalį.

Anglų – kaip ir lietuvių – kalba priklauso tai pačiai kalbų grupei, kurioje priskaičiuojama daugiau kaip 400 kalbų: vokiečių, prancūzų, ispanų, rusų, lenkų, persų, indų, graikų ir kt. Manoma, kad visos indoeuropietiškos kalbos kilo iš bendros prokalbės.

Lingvistai yra linkę manyti, kad indoeuropiečių kalbos po Euraziją iš Vidurio Rytų pasklido kartu su žemdirbyste. Oklendo universiteto (Naujoji Zelandija) tyrėjo Remko Bukerto (Remco Bouckaert) vadovaujama mokslininkų grupė indoeuropiečių kalbų kilmę nustatė naudodamiesi iš evoliucinės biologijos ekspertų pasiskolintu metodu.

Užuot lyginę įvairių rūšių DNR, tyrėjai pasirinko bendrašaknius žodžius, išduodančius bendrą tų žodžių kilmę. Vienas iš tokių žodžių indoeuropiečių kalbose yra „motina“ (vokiškai – „mutter“, angliškai – „mother“, ispaniškai – „madre“, rusiškai – „мать“). Šie žodžiai visose kalbose yra tokie panašūs, kad juos veikiau turėtų sieti glaudus istorinis ryšys nei atsitiktinis panašumas.

Modeliuodami, kaip šimtai žodžių evoliucionavo bėgant laikui, tyrėjai priėjo išvadą, kad visų indoeuropiečių kalbų gimtinė yra dabartinės Turkijos teritorijoje. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Science“.