Toronto universiteto mokslininkų komanda pastebėjo labai didelius šviesio kitimus rudojoje nykštukėje. Šie šviesio kitimai gali reikšti be galo didelę audra, vykstančią šiame kosminiame kūne. Senų rudųjų nykštukių ir milžiniškų dujinių planetų atmosferų sandaros panašios, todėl šis atradimas gali paskatinti pertikrinti mūsų turimas žinias apie kitų planetų orų reiškinius.

Rudosios nykštukės yra nei žvaigždės, nei planetos. Kad būtų žvaigždės ir jose užsižiebtų termobranduolinės reakcijos, joms trūksta masės, tačiau jų masė ir tam tikros savybės skiriasi nuo milžinių dujinių planetų, tokių kaip Jupiteris. 2.5 m Las Campanas teleskopu Čilėje pakartotinai stebint vieną iš rudųjų nykštukių MASS J21392676+0220226 arba trumpiau 2MASS 2139, buvo užfiksuoti dideli šviesio kitimai, kokie nebuvo fiksuoti jokioje kitoje rudojoje nykštukėje. Mokslininkė Jacqueline Radigan sako, kad kitimai siekė net 30% per aštuonias valandas, o geriausias paaiškinimas šiems kitimams būtų toks, jog teleskopas fiksuoja tamsias ir šviesias dėmes, slenkančias per nykštukės diską ir fiksuojamas teleskopo. Todėl buvo padaryta išvada, jog šiame kosminiame kūne vyksta audra, panaši į Jupiterio Raudonąją dėmę, tik daug kartų stipresnė. Kitas galimas variantas – plyšiai išoriniuose nykštukės atmosferos sluoksniuose, pro kuriuos prasišviečia žemesnieji.

Anot teorinių modelių, planetose milžinėse ir rudosiose nykštukėse kondensuojantis mažoms silikatų ir metalų dulkelėms, formuojasi debesys. 2MASS 2139 šviesio variacijos kito savaičių ir mėnesių bėgyje, todėl natūralu daryti išvadą, jog jos išoriniuose atmosferos sluoksniuose, debesys keičia savo struktūrą. Radigan teigia, jog matuojant debesų kitimo greitį galima nustatyti vėjo greitį , o tai leistų įvertinti vėjų formavimosi mechanizmus dujinėse planetose ir rudosiose nykštukėse.