Atlikus tokią procedūrą, dantys tampa, liaudiškai tariant, per slidūs „blogoms“ bakterijoms, kurios yra atsakingos už danties emalio naikinimą. Vėliau šios bakterijos lengvai pašalinamos dantų šepetėliu, dar nespėjusios įgyvendinti savo piktų kėslų.  Kaip gi gaunama tokio lygio dantų apsauga?

Mokslininkai pritaikė puslaidininkių pramonėje naudojamą poliravimo technologiją – cheminį mechaninį planarizavimą (angl. chemical mechanical planarization). Naudojant tokią technologiją žmogaus dantis galima nupoliruoti iki tokio lygio, kad paviršiaus nelygumai siekia tik kelis nanometrus (o tai yra kelios milijardinės metro dalys, arba, palyginimui, šimtą tūkstančių kartų mažiau nei smėlio smiltis). Sokolovas ir Gaikwad'as pademonstravo, kad tokiu būdu nupoliruoti dantys išties yra per slidūs bakterijoms, kurios nebegali įsitvirtinti emalio paviršiuje. Nors silicio dioksido dalelės dantims poliruoti buvo naudojamos ir anksčiau, iki šiol dar niekas nepanaudojo nanodalelių. Belieka sulaukti, kada ši technologija pasieks dantų gydytojų ir burnos higienistų kabinetus.