Bėgant metams mokslininkai aptinka vis daugiau požymių, kad kadaise, prieš milijardus metų, dalį Marso paviršiaus galėjo dengti tyvuliuojantys vandenynai. Kiti nevengia drąsiai pasvajoti apie Marso teraformavimą – Raudonosios planetos pavertimą gyvybei tinkamu pasauliu su vandenynais ir augalija. Suderinęs keleto šaltinių duomenis ir pasitelkęs šiek tiek kūrybiškumo programinės įrangos inžinierius Kevinas Džilas (Kevin Gill) sukūrė įspūdingų kadrų, kuriuose vaizduojama, kaip galėtų atrodyti gyvenamas Marsas.

„Šito dalyko aš ėmiausi ir vedinas smalsumo, kaip galėtų atrodyti Marsas, ir siekdamas patobulinti programinę įrangą, kuria šiuos vaizdus sukūriau, – portalui „Universetoday.com“ elektroniniame laiške pasakoja kvapą gniaužiančių vaizdų autorius. – Esu programinės įrangos inžinierius – tikrai ne planetologas. Tad daugelį prielaidų padariau paprasčiausiai subjektyviai lygindamas Marso paviršių su analogiškomis paviršiaus struktūromis Žemėje (pvz., jų aukščius, konkrečių objektų atstumą nuo vandens telkinių, fizines savybes, geografines koordinates ir pan.). Paskui, taikydamas Žydrojo gaublio spalvas, specialia grafine programa „nudažiau“ Marso plokštumas.“

Pavyzdžiui, žemiau esančioje nuotraukoje vaizduojamas vakarinis Marso pusrutulis, kuriame palei horizontą aiškiai matyti Olimpo ugnikalnis ir kiti Tarsidės srities vulkanai, taip pat pusiaujo zonoje esantys Marinerio slėnio kanjonai, kuriuose tyvuliuoja vanduo. Toks Marsas būtų matomas iš maždaug 10 tūkst. km aukščio.

K. Džilas pripažįsta, kad debesų išsidėstymas nuotraukose yra „trauktas iš lubų“ ir ne tiek atitinka galimą tikrovę, kiek teikia vizualinį efektą. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kurias kitas paviršiaus struktūras. Nuotraukų autorius aiškina, kad, pvz., Olimpo ugnikalnį ir gretimas viršukalnes palikęs plikus, be žalumos, nepaisant to, kad šios viršūnės stūkso pusiaujo zonoje, kuri turėtų būti palanki augalijai. K. Džilui pasirodė, kad veikiančių ugnikalnių apylinkėse žalumos neturėtų būti daug (nors Olimpas ir jo kaimynai jau seniai užgesę). Vidutinėse platumose žalių plotų daugiau – kaip ir Žemėje. Subtropinėse platumose – daugiau dykumingų ruožų. Aukštikalnėse ir arčiau ašigalių – daugiau tundrų, ledynų.

„Mano tikslas nebuvo sukurti kuo tikslesnį moksliškai nepretenzingą vaizdą – neabejoju, kad kai kurios mano prielaidos, kurias taikiau formuodamas šiuos „gaublius“, yra neteisingos, – neslepia autorius. – Bet aš tikiuosi, kad šie kadrai bent jau paskatins vaizduotę, tad kviečiu pasimėgauti vaizdais.“