Faktas, jog juoką dažniau sukelia banalūs komentarai, o ne tam skirti pajuokavimai, primena apie dar vieną klausimą – kodėl gi juokas apskritai susiformavo?

Faktas, jog juoką dažniau sukelia banalūs komentarai, o ne tam skirti pajuokavimai, primena apie dar vieną klausimą – kodėl gi juokas apskritai susiformavo? „Ar jūs turite guminių juostelių?“ – ne, šis sakinys nėra pajuokavimas, tačiau jo gali pakakti, kad kažkoks žmogus eiliniame prekybos centre pradėtų juoktis. Tai yra vienas iš daugiau kaip 2 000 natūralaus juoko pavyzdžių, įrašytų Baltimorės Maryland universiteto psichologo Roberto R. Provino ir jo bendradarbių. Tokią biblioteką jie surinko per 10 metų trukusią studiją, kurios rezultatus jie publikavo knygoje „Laughter: A scientific investigation“ („Juokas: Mokslinis tyrimas“). Labiausiai pritrenkiantis tyrimo metu padarytas atradimas ir buvo būtent tai, kad juoką dažniau sukelia niekuo neypatingi sakiniai, o ne sąmojingi pajuokavimai. Dėl to ši savybė tampa dar paslaptingesnė.

Provinas mano, kad juokas pradėjo formuotis dar prieš Homo Sapiens susiformavimą, kaip psichologinė reakcija į kutenimą. Šiuolaikinės beždžionės tebeturi išlaikiusios senovinį „pūškuojantį“ juoką, kuris pasigirsta kai gyvūnai žaisdami pakutena vienas kitą – tikėtina, jog tai išsivystė į žmogiškąjį „cha-cha“. Mokslininko aiškinimu, toliau, didėjant mūsų smegenims, juokas įgijo galingą socialinę funkciją – susieti žmones. Išties, Oksfordo universiteto tyrinėtojas Robin'as Dunbar'as atrado, jog juokas padidina endorfinų – natūralių kūno narkotikų – lygį, o tai jo manymu padeda sustiprinti socialinius santykius. „Tačiau yra didelis skirtumas tarp „juoktis kartu su“ ir „juoktis iš“, pažymi R. R. Provinas. Juokas iš kažko gali paskatinti juos prisiderinti prie visuomenės arba jis gali juos atstumti. Taip pat egzistuoja didelis skirtumas tarp natūralaus emocingo ir šnekamojo, nervingo arba agresyvaus juoko, aiškina Kalifornijos Losandželo universiteto (JAV) mokslininkas Metju Gervaisas (Matthew Gervais), kuriam yra tekę tirti šias skirtingas juoko rūšis. Jis mano, jog nenatūralaus „priverstinio“ juoko formos greičiausiai išsivystė vėliau, bandant dar labiau pagerinti manipuliacijų socialinėmis situacijomis įgūdžius.

Taigi kur šiame kontekste įsiterpia humoras? Jo rolė gali būti būtent tokia, kaip aiškina Provine'as, teigia jo kolega iš Kalifornijos Los Andželo universiteto Tomasas Flamsonas. Jis teoretizuoja, kad juoką sukeliantys sakiniai, kaip kad minėtas užklausimas apie gumines juosteles, gali neatrodyti juokingi slapta besiklausantiems mokslininkams, tačiau tinkamu laiku konkretiems asmenims tai gali pasirodyti juokinga. Tokie bendri ir tik mažoms grupelėms suprantami pajuokavimai gali sustiprinti juoko galią kurti draugiškumo jausmą. Netgi R. R. Provinas mano, jog humoras yra svarbus. Jis nustatė, kad vidutiniškai vyrai yra linksmesni nei moterys. Atlikęs pažinčių skelbimų analizę jis nustatė, kad paprastai moterims reikia humoro, tuo tarpu vyrai jo suteikia. Mokslininkas daro prielaidą, jog gebėjimas priversti kitus juoktis bent iš dalies išsivystė per seksualinės atrankos mechanizmą.