Barakas Obama vykstant rinkimams rytais mėgo žaisti krepšinį. Glofo žaidėjas Tigeris Vudsas, žaisdamas sekmadienį visada dėvi raudonus marškinėlius. Daug kas turi savo nuosavų prietarų, nors mes ir žinome sąmoningai, kad jie negali būti veiksmingi. Nepaisant to, prietaringumas nėra visiška nesąmonė.
Mūsų smegenys sukonstruoti taip, kad galėtų detektuoti mūsų aplinkoje esančias struktūras ir dėsningumus, sako Bristolio universiteto (Didžioji Britanija) mokslininkas Briusas Hudas. Mes taip pat giliai tikime priežastiniais sąryšiais – darome prielaidą, kad pasekmes visada lemia prieš tai buvę įvykiai. Toks mąstymo šablono ir sąveikaujančių veiksnių derinys paruošia puikią „dirvą“ prietaringumui įsišaknyti. „Tačiau yra rimtų priežasčių, dėl kurių mes išsiugdėme tokius gebėjimus“, prideda B. Hudas. Gebėjimas aptikti ir reaguoti į kai kuriuos neaiškius priežasčių ir pasekmių sąryšius gali lemti išlikimo galimybes.

Mūsų protėviai nebūtų ilgai gyvenę, jei būųt darę prielaidą, jog krebždėjimą žolėje sukelia vėjas, kai yra bent mažiausia galimybė, jog ten slepiasi liūtas. O padaryti teigiamas pasekmes nulėmusią klaidą (t. y. bėgti slėptis net kai liūto žolėse nėra) bet kuriuo atveju verta. Harvardo universiteto mokslininkas Kevin'as Foster'is kartu su kolege Hanna Kokko iš Helsinkio universiteto (Suomija), atlikę matematinį modeliavimą, pademonstravo, kad jei tik tikėjimo prietarais kaina yra mažesnė nei vienos praleistos realios gyvenimą ar mirtį lemiančios asociacijos kaina, evoliucija pirmenybę suteiks prietaringiems įsitikinimams.

Kitą galimą prietaringumo naudos teorija pateikia religija. „Religinis tikėjimas susijęs su imlumu tikėti dvasiniu pasauliu ir jo veiksmingumu – netgi jei tai neveikia tikrovėje“, sako Robinas Dunbaras, kuris gina idėją, teigiančią, jog religija yra adaptyvi. Jo nuomone, esminė religijos funkcija yra įtikinti bendruomenę laikytis taisyklių, taip skatinant jos sanglaudą. Tai iš dalies pasiekiama išnaudojant mūsų natūralų polinkį tikėti antgamtinėmis esybėmis, galinčiomis įtakoti mūsų likimą.
Nors polinkis būti prietaringais slypi mūsų prigimtyje, realų konkretaus individo prietaringumo lygį aiškiai nulemia kultūriniai ir aplinkos veiksniai. Pavyzdžiui, kai mes jaučiame, jog nebegalime kontroliuoti savo gyvenimo, mes paprastai tampame labiau prietaringi. Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, jog žmonės, gyvenantys didele mirties rizika pasižyminčiose Vidurio Rytų zonose, pavyzdžiui, Tel Avive, lyginant su kitų regionų gyventojais daug dažniau su savimi nešiojasi sėkmę nešantį talismaną. Kitas tyrimas parodė, kad protestantų bažnyčių augimo sparta JAV pašoka 50 procentų sulig kiekvienu ekonomikos nuosmukiu. Tam niekas neturi imuniteto. „Mes visi galime pakeisti savo įsitikinimą antgamtinėmis jėgomis priklausomai nuo aplinkybių“, sako B. Hudas. „Lėktuve, krentančiame iš 10 kilometrų aukščio, lieka tikrai mažai netikinčiųjų Dievu“.