Dešimties XX amžiaus išradimų, padariusių didžiausią įtaką pasaulinei pinigų sistemai, sąrašą 2003-siais sudarė amerikiečiai, besirengdami konferencijai apie pinigų ateitį, skelbia
atmmarketplace.com.
Brūkšniniai kodai iš pradžių buvo naudojami geležinkelio sistemoje, vagonų variklio tipui nurodyti.
Kodai būdavo pažymėti ant vagonų šono, jais matuodavo jų aukštį nuo žemės. Kai verslo pasaulis suprato, kaip gerai veikia ši sistema, šie „geležinkelio brūkšniniai kodai“ pavirto UCP sistema, kurią šiandien ir žinome.
Velas Flintas tapo pirmuoju žmogumi, pasiūliusiu automatinę išdavimo sistemą 1932 metais, ir nors jo idėja ekonomiškai buvo neefektyvi, tai tapo svarbiu žingsniu šiandieninių brūkšninių kodų link.
Per 40 metų Flintas, kaip nacionalinės produktų tinklo asociacijos viceprezidentas, palaikė iniciatyvas, dėl kurių ir atsirado universalus produkto kodas.
XX a. penktajame dešimtmetyje supermarketų industrija kreipėsi į Drekselo technologijos universitetą Pensilvanijos valstijoje, norėdama automatizuoti savo kasas.
Tuo metu pirkiniams apmokėti reikėjo daug laiko, neretai buvo daromos klaidos įvedant informaciją apie prekes. Universiteto dekanas atsisakė projekto.
Tačiau Norman Joseph Woodland, mašinų statybos dėstytojas, ir jo draugas Bob Silver savarankiškai ėmėsi projekto ir 1952 metais gavo bendrą patentą.
Vėliau Joseph Woodland priėmė IBM pasiūlymą sukurti automatines kasas, pasinaudojant savo išradimu.
1959 metais jis sukūrė pirmą prototipą, bet jam buvo rekomenduota nebedirbti ties projektu.
Silver‘io ir Woodland‘o patentą nusipirko korporacija „Philco Corporation“, vėliau perpardavusi jį „RCA Corporation“. Šios korporacijos darbuotojas Francis Back sukūrė automatizuotą kasą ir tapo anksčiau gauto patento bendraautoriumi.
Galiausiai 1972 metų liepos mėnesį kompanijos „Kroger“ supermarketas Ohajo valstijoje tapo pirmąja visiškai automatizuota parduotuve.
O 1973 metais vienas iš Back‘o kasų prototipų buvo perduotas į „Smithsonian’s National museum of American History”.
1976 metų birželį milžiniška kramtomos gumos „Wrigley‘s Spearmint“ dėžė tapo pirmąja preke, parduota pasinaudojus brūkšniniu kodu. Ir tai reiškė brūkšninių kodų naudojimo eros pradžią.
Brūkšninio kodo išradimas informaciją apie prekių judėjimą ir pardavimų apimtį padarė prieinamesnę. Tai leido prekių gamintojams tiksliai reaguoti į paklausą.
Smart kortelė – 1974
Roland Moreno, „mikrolusto tėvas“, savo pirmą Smart kortelės patentą gavo 1974 metais.
Tokios kortelės pirmą kartą buvo panaudotos po kelių metų, tačiau atsiliepimai buvo gan kritiški. Jos buvo gana universalios, bet jų gamyba kainavo daug.
Elektroninių komponentų miniatiūrizacija 1978 metais leido masiškai gaminti Smart korteles plačiajam naudojimui. Nuo šio momento jų paklausa išaugo tiek, kad dabar jų galima rasti visame pasaulyje.
Dėka to, kad Smart kortelėje yra mikroprocesorius, ji gali keistis informacija su centriniu kompiuteriu.
Naudojama informacijai apie prieš tai buvusius sandorius saugoti, duomenims iš banko gauti ir tam tikrai sumai apmokėti.
Taip pat gali turėti informaciją apie savininką.
Smart kortelių naudojimas praktiškai iš karto tapo madingu.
Elektroninės lentelės – 1978
Buhalterinės lentelės egzistavo amžius. Tačiau elektroninės Dan Bricklin lentelės ne tik sukėlė revoliuciją buhalterinėje apskaitoje, bet ir užkariavo taikomųjų programų personaliniams kompiuteriams rinką.
1961 metais Kalifornijos universiteto profesorius Richard Mattessich įgyvendino elektroninių lentelių sukūrimo idėją ant popieriaus, paskelbė ją „Buhalterijos žurnale“ 1961 metų liepą.
Vėliau buvo „Buhalterinė apskaita ir analitiniai metodai“ bei „Firmos veiklos modeliavimas naudojantis biudžetinėmis kompiuterinėmis programomis“. Šios knygos greta viso kito turėjo iliustracijų ir kompiuterinę programą, kurią kalba Fortran-4 parašė Tomas Schneider‘is ir Polas Zitlau.
Tačiau Mattessich‘o darbai nepadarė didelės įtakos. Elektroninių lentelių tėvu vadinamas Dan Bricklin, kadangi būtent jis sukūrė pirmą patogią naudoti elektroninę lentelę.
Dan Bricklin ruošėsi vienam iš seminarų Harvardo verslo mokykloje, kurdamas analizės sistemą elektroninių lentelių pagrindu. Jis tai galėjo padaryti arba rankomis, arba pasinaudoti gremėzdišku kompiuteriu „mainframe“. Bet jis pasirinko kitą kelią. Jam reikėjo programos, kuri būtų leidusi matyti šias lenteles jas kuriant. Jis sakė: „Elektroninę lentą ir elektroninę kreidą į kiekvieną klasę!“
Iki 1978 metų rudens Bricklin sukūrė pirmą savo programos variantą. Ji leido įvesti duomenis ir valdyti juos lentelėje iš 5 stulpelių ir 20 eilučių. Bet jis norėjo ją ištobulinti ir tam pasamdė savo pažįstamą Bob Frankston.
Jam pavyko parduoti apie milijoną šios programos kopijų.
XX a. devintajame dešimtmetyje elektroninių lentelių rinka sparčiai augo. Bricklin‘ą ir Frankston‘ą išstūmė Mitch Kapor su programa „Lotus“.
Tada 1987 metais „Microsoft“ paleido „Windows“, kuriuose buvo elektroninė lentelė Excel. Ir iki 1989 metų, kuomet ši operacinė sistema tapo gana populiari, Excel tapo viena iš pagrindinių kompanijos programų.
Dabar kompiuterių naudotojai gali analizuoti didelės apimties duomenis bei juos valdyti. Dabar ląstelėse gali būti ne tik skaičiai, bet ir formulės, o tai leidžia suskaičiuoti duomenis, pakeitus vos kelias skaičių reikšmes.
RSA kodavimas (šifravimas) – 1983
Dėl pažangos RSA kodavimo srityje jį pradėjo naudoti daug žmonių, kadangi atkrito būtinybė aktyviai bendrauti žmogui, kuris užšifravo tekstą, ir žmogui, kuris jį iššifruoja kitame gale.
Algoritmą 1976-77 metais kompiuterinėje MIT laboratorijoje sugalvojo Ronald Rivest, Adi Shamir ir Leonard Adleman (terminas „RSA“ kilęs iš pirmų jų pavardžių raidžių).
Grupę įkvėpė ankstesnis Stenfordo universiteto darbas, atliktas Whitfield Diffie, Martin Hellman ir Ralph Merkle, kurie siūlė naudoti tokią kriptografinę (šifravimo) techniką, kurią galėtų naudoti daug žmonių.
Šifravimas remiasi tuo, kad yra viešas ir slaptas raktai. Gavus kieno nors viešą raktą, įmanoma susitarti dėl formulės, kuri leis keistis užšifruota informacija.
Prieš jiems pristatant sistemą, su Rivest‘u susisiekė Nacionalinės saugumo administracijos darbuotojas, kuris jį perspėjo – jei jisai pristatys kriptografinę schemą artėjančioje konferencijoje, jis rizikuoja pažeisti 1954 metų kontroliuojantį karo aktą.
Šis dokumentas draudė perduoti informaciją apie kriptografiją. Kadangi užsienio atstovai turėjo dalyvauti šioje konferencijoje, jis galėjo papasakoti jiems apie slaptas šifravimo technologijas.
MIT nusprendė užpatentuoti algoritmą. Bet kadangi jis buvo paskelbtas anksčiau, nei buvo paduotas pareiškimas patentui, jie nesugebėjo gauti į jį teisių.
Pats patentas buvo gautas 1983 metų rugsėjo 20 dieną ir suteikė išskirtines teises naudotis algoritmu kompanijai „RSA Security“.
Šifravimas – tai sąlyga keistis privačia informacija viešaisiais informacijos tinklais, taip pat internetu. Dabar ginčijamasi dėl to, kiek perduodamos informacijos turi būti sekama vyriausybės. Juk analizuodama užšifruotą informaciją, vyriausybė pažeidžia privačias piliečių teises.