Žmonės iš prigimties yra žingeidūs padarai. Koks bruožas mus visus – nuo pat atsiradimo dienos– apibūdina taikliausiai?
Žmonės iš prigimties yra žingeidūs padarai. Koks bruožas mus visus – nuo pat atsiradimo dienos– apibūdina taikliausiai? Be abejonės, žinojimo aistra, ypač kai liečiami ateitį galintys nulemti dalykai.
Neatrodo, kad sąvoka „ateitis“ labai daug reikštų gyvūnams. Kai liūto pilvas pilnas, jis gulasi ir užmiega; jam nelabai rūpi ką valgys rytoj.
Žmonės sutverti kitaip. Mes suprantamae, kad dalykai, atrodantys blogais šiandien, gali rytoj pasikeisti. Ir atvirkščiai. Tai, kas gražu dabar, gali pakeisti pavidalą bet kurią akimirką. Norime žinoti. Nuo pat pirmųjų kokiu nors būdu istorijoje įrašytų ženklų žmogus rodo savo siekimą sužinoti ateitį.
Praeityje daug būta žmonių, kurie siekė pasiplenyti iš tokių troškimų.
Keli pavyzdžiai. Senovėje visiems buvo aišku, kad metų laikai kartojasi metai po metų, tačiau niekas nesuprato kodėl tai vyksta. Kada tai atsitiks kitais metais? O gal dievai mus užmirš ir vasara niekada nebeateis? Žmonės išvystė detalius dievų maldavimo ritualus, trokšdami sulaukti kitų metų.
Tada atsirado tokių, kurie atkreipė dėmesį į naujus reiškinius. Jie suprato, kad jeigu įbedi lazdą į žemę ir žymi šešėlio ilgį kiekvieną dieną, tai lygiai toks pat šešėlio vaizdas pasikartoja kiekvienais metais. Jie nesusigaudė kodėl, bet žinojo, kad gali „nustatyti“ kada būtent žiemos dienos nustos trumpėti ir vėl ims ilgėti. Jie išmoko pasakyti kada geras laikas sodinti derlių pavasariais.
Kitas klausimas, kam jie panaudojo savo žinias. Manote, pasidalino su kitais bendruomenės nariais, trokšdami padėti jiems egzistuoti? Ne. Kiek galime spręsti, gudruoliai pavydžiai jas saugojo, naudodami savo pačių labui– stengdamiesi parodyti kokie yra reikšmingi, įgyti galią.
Išmanantys astronomijos pagrindus vaidino turį ryšių su dievais; jei padarysi viską taip, kaip jie liepia, tai jie… pasistengs, kad saulė ir šiais metais sugrįžtų. Tokie vaidindavo ceremonijas ir aukojimus, žinodami, kaip tai įspūdinga ir tuo pačiu niekam nenaudinga. Jie leisdavo išrinkti kelis žmones į slaptą tarybą, kuri kontroliuodavo panašių žinių perdavimą iš vienos kartos kitai. Žinoma, išrinktieji nedirbo laukuose ir nemedžiojo, kaip kiti. Jeigu gentis negerbs jų ir neatiduos viso, kas geriausia, tai gal pavasaris nebeateis kitais metais?
Kai oras vasarą tapdavo tokiu karštu, koks yra Čikagoje, ir lietaus vis nebūdavo, žmonės lėkdavo pas tuos pačius „žynius“, prašydamai, kad lietus – kaip kad ir saulė – sugrįžtų. Jų derlius džiūsta laukuos.
Ar galėjo žyniai prisipažinti, kad jie nėra pajėgūs nieko kontroliuoti, kad težino viso labo kelis astronominius triukus? Ne, negalėjo. Prisipažinę būtų netekę visų privilegijų, gal net gyvybių. Vietoje to jie kurdavo naujus ritualus. Kurdavo pasakojimus. Dievas yra užsirūstinęs. Demonai siautėja pasaulyje. Žmonės blogai elgėsi ir dabar yra baudžiami. Nieko daugiau, tik paprasta teisybė.
Galų gale lietus ateidavo arba ne. Jeigu nelyja, derlius pražūva ir žmonės badauja. Jeigu palyja, žynys išpučia savo krūtinę ir sako: „Matot, ką padariau. Gerbkit mane“. Auga ir plinta gandai apie slaptas jo žinias ir galią. Taip naujais ritualais papildytos senosios apeigos ir tapdavo religijos repertuaru.
Po kartos ar dviejų niekas neprisimindavo kas iš tikrųjų nutiko (apgavikas tyčia ar netyčia tuo niekam nesigirdavo). Žynių kasta įtikėdavo savo cirkų galybe.
Jų galia kasdieniuose žmonių gyvenimuose vis augo ir augo kol galiausiai pradėjo kontroliuoti viską. Neužilgo visas kaimas pasišvęsdavo jų palaikymui.
Nelengva prisipažinti, kad mes negalime žinoti ateities. Lyg ir esame žymiai geresnėjė padėtyje už tuos kaimo žmonelius, kurie nebuvo tikri ar ateis pavasaris, nes mums prieinami galingi žinių šaltiniai.
Tačiau daugybe prasmių išlikome tokie pat pirmykščiai – nepasikeitę. Linkę tikėti, kad žmonės kai ką žino vien todėl, kad patys prisiekinėja, jog žino. Jeigu kažkuris puikiai pasirodo ir, žiūrėdamas mums į akis, pasako tai, ką norime girdėti, reiškia jis turi ypatingų žinių. Kalbu ne vien apie būrėjus ir aiškiaregius. Kalbu ir apie žmones iš mūsų kasdienio gyvenimo: pradedant kaimynais, religijos lyderiais, baigiant politikais, tvarkančiais pasaulį. Jei jie pasako tai, ką norime išgirsti, skubame juos vadinti išminčiais. Nesvarbu ar tai logiška. Mes iš visų jėgų stengiamės tikėti. Atsidūrę kvailio vietoje –paskui – tegalime kaltinti vien save.