Mes vis daugiau keliaujame, ieškome vis egzotiškesnių kelionių. Matyt, tokia mūsų prigimtis, nes kitaip žmonės ir būtų likę gyventi Afrikoje. Tačiau kelionės susiję ne tik su naujais įspūdžiais, bet ir su pavojais. Tikrais arba tariamais. Kai kuriais atvejais, pasiekę tikslą, keliautojai gali patirti nemalonių siurprizų. Ir šiuo atveju turima omenyje ne prastesnis viešbutį arba šaltas vanduo baseine. Tai gali būti koks nors psichikos sindromas, vadinamas egzotišku vardu. Pavyzdžiui, rašytojo Stendalio. Arba Jeruzalės, Siksto koplyčios, Paryžiaus ir net paties Rubenso.

Pats gyvenimas yra intriguojanti ir kartais pavojinga kelionė. Aplinka nuolat veikia mūsų kūną, todėl pradedame sirgti alergijomis, įvairiomis kitomis ligomis. Mokslininkai, naudodami jautrius tyrimų metodus, kasmet diagnozuoja ne tik gerai žinomų, bet ir naujų sutrikimų, pavyzdžiui vėžio atmainų. Nenuostabu, kad gamta, o ypač civilizacijos produktai, gyvenimo būdas veikia ir mūsų psichinę sveikatą. Psichikos sutrikimų daugėja. Hipokratas žinojo tik kelis, o dabar jų priskaičiuojama dešimtys.

Sindromai – tai simptomų rinkinys. Tikėtina, kad psichinių sutrikimų įvairovė – mokestis už mūsų smegenų jautrumą ir greitą atsaką į aplinkos pokyčius. Mes esame palikuonys protėvių, kurių smegenys greičiausiai rasdavo netikėtų problemų sprendimus. Todėl jie išliko ir perdavė savo genus mums. Kadangi šiuolaikinis pasaulis vystosi itin sparčiai, smegenys nebespėja prie jo prisitaikyti. Todėl reakcijos gali būti netikėtos ir netgi drastiškos. Mūsų psichika greitai reaguoja į naujus visuomenės reiškinius.

Kaip pavadinsi – nepagadinsi, sako lietuvių liaudis. Medicinoje yra šiek tiek kitaip – teisingai nustatyta diagnozė gali išgelbėti paciento gyvybę. Pavarčius psichiatrijos vadovėlius susidaro įspūdis, kad gydytojai tarsi lenktyniauja vienas su kitu, kas sugalvos poetiškesnį, meniškesnį sindromo pavadinimą. Medikai gausiai skolinasi iš įvairių meno sričių. Anatomijos terminologijoje – daug biblinių ir mitologinių personažų – ne kartą girdėtas Cezario pjūvis, Achilo sausgyslė, arba Adomo obuolys. Gerai skamba ir sindromai, pavadinti Baskervilio, Miunhauzeno, Otelo, Guliverio vardais. Tuos personažus puikiai žino daugelis net vidutiniškai išsilavinusių žmonių. Todėl išgirdus tokį terminą nesunku nuspėti, nuo ko kenčia vienaip ar kitaip apibūdintas asmuo. Neurologijoje yra naudojamas net dvidešimt vienas su literatūra bei vaizduojamuoju menu susijęs terminas. Ar tai mada, ar iš tiesų tokie pavadinimai padeda žmonėms? Psichiatrai teigia, kad kai kuriais atvejais šie pabadinimai leidžia greičiau nustatyti tikslią diagnozę.

Sakoma, kad smegenys turi tam tikrą atsparumą, plastiškumą, tačiau jis nėra begalinis. Todėl ypatingai stiprūs stresai gali psichikos sutrikimų sukelti bet kuriam žmogui. Tai priklauso nuo asmenybės struktūros, nuo asmens vertybių skalės. Kai kam užtenka ir kelionės, kad susirgtų. Literatūroje rašoma, kad net 30% žmonių vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu reikalinga psichiatro pagalba. Ne visi ja naudojasi. Visuomenė tolerantiška, nes pasaulyje vyrauja tokios tendencijos. Šiuo metu įvairiose srityse laikomasi politinio korektiškumo. Vengiama kalbėti ne tik apie psichikos sutrikimus, bet ir apie rasių skirtumus, kurie yra svarbūs, gydant kai kurias ligas. Laimė, medicinos pažanga padeda įveikti vis daugiau ligų. Šiais laikais išgydoma apie 70 – 80% psichikos sutrikimų.

Kelionė – bene pagrindinis pasakų ir fentezi kūrinių instrumentas. Paimkime kad ir Johno R R Tolkieno parašytą, o Peterio Jacksono ekranizuotą „Žiedų valdovą“. Tai būdas herojui patirti daug nuotykių, išbandymų ir subręsti, kartu išgelbstint pasaulį nuo blogio demonų. Tačiau pasakos mums pasako ne viską. Jos paprastai baigiasi vestuvėmis arba prašmatnia puota. Gal net su didžėjais, jeigu tai šiuolaikinė pasaka. Tačiau kas įvyksta po to? Juk įdomu, kaip tie nežmoniški išbandymai kelionėje, klajojant po pasaulį ir ieškant užkeiktos karalaitės, pakeitė princo ar karžygio psichiką? Galbūt ir tai raganai, kuri norėjo gyvus iškepti Joniuką ir Grytutę, nuo nuolatinio skraidymo ant šluotos ir perkrovų aptemo protas. Gal ji buvo nepakaltinama. Juk ne visi kelionių mėgėjai bei šiaip ekstremalai gali lengvai pakeisti savo įpročius ir gyvenimo būdą. Ypač pasakų herojai, gyvenantys totaliai determinuotame pasaulyje.

Anksčiau žmonės keliaudavo, nes ieškojo maisto. Dabar ieškoma nuotykių. Štai taip pagaliau ėjome ir priėjome tikslą – psichozes, kurias sukelia naujų įspūdžių paieška arba tolima, varginanti kelionė tikslo link. Į kai kurias keliones būtina pasiimti ne tik patogią avalynę, bet pasiruošti joms psichologiškai.

Kelionių psichozės žinomos seniai. Įvardijami geležinkelių, oro uostų paranoidai. Negana to, psichiatrai pastebi, kad atsiranda naujų sindromų. Pavyzdžiui, oro uosto. Buvimas didžiuosiuose oro uostuose nestabiliems asmenims išprovokuoja trijų tipų psichikos sutrikimų reakcijas: trumpalaikes, neurozines ir psichozines. Klaidžiojimas oro uoste gali būti psichozės požymis. Kas labiausiai rizikuoja pasigauti tokį sindromą? Išsilavinusiems žmonėms nėra pavojaus. Bijo mažiau išsilavinę, nepasiruošę kelionėms individai.

„Aš patyriau savotišką ekstazę nuo minties, kad esu Florencijoje. Greta didžiųjų žmonių, kurių antkapius pamačiau. Paskendęs apmąstymuose apie stulbinamą grožį pasiekiau tašką, kuriame netikėtai susiduriama su dangiškais pojūčiais. Viskas taip gyvai kalbėjo mano sielai. Patyriau smarkų širdies plakimą. Berlyne tai vadinama nervais. Mano gyvybė seko“. Taip rašė „Parmos vienuolyno“ autorius Stendalis, aplankęs Florenciją. Rašoma, kad Stendalio sindromą patyrė ir rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Tiesa, tai įvyko Šveicarijoje, Bazelio muziejuje, grožintis paveikslu „Miręs Kristus“. Patirtą būseną jis vėliau aprašė savo romane „Idiotas“. Taigi, vieno kūrėjo menas veikia kito menininko smegenis ir pasaulis gauna naują šedevrą. Gal tie sindromai nėra toks jau blogas dalykas?

Stendalio sindromas vadinamas turistų liga. Didelė meno, kaip ir alkoholio koncentracija gali būti kenksminga. Neveltui Juozas Erlickas poetiškai aprašė vieną tokį įvykį: „kvietei mane išgert arbatos. Aš gėriau ne iš tos stiklinės, kažkur mane paliko batas, kažkur – kaimynė piniginė“. Kaip išvengti tokių nemalonumų? Atsakymas paprastas – nereikia stengtis pamatyti kuo daugiau. Realiai įvertinkite savo jėgas ir nepatirsite streso.

Muziejai – labiau tinkama vieta susipažinti, negu naktinis klubas. Neįtikėtina, bet tą liudija statistika. Romos muziejuose apie 20% apklaustų lankytojų patyrė seksualinių nuotykių. Dažniau susipažįstama tik traukiniuose ir paplūdimiuose. Atrodo, kad tyrėjai neleidžia laiko ir pinigų veltui. Nustatyta, kad Caravaggio paveikslai labiau jaudina seksualiai, negu, pavyzdžiui, Veronėzės. Tačiau nepralenkiamas šioje srityje yra XVII amžiaus flamandų tapytojas Rubensas, mėgęs vaizduoti putlias nuogas moteris. Todėl emocinio susijaudinimo būsena ir pavadinta Rubenso sindromu. Kuo skirasi Stendalio ir Rubenso sindromai? Skirtumas esminis: pirmuoju atveju žmogus gali tik apalpti, o antruoju – jam norisi išeiti ir imtis veiklos. Galite numanyti, kokios.

Gal ir keista, kad tokios putlios nuogos moterys gali sutrikdyti aistringo meno mylėtojo psichinę pusiausvyrą, bet tai – ne pats blogiausias variantas. Jeigu netikėtai pajusite ypatingą potraukį skulptūroms, vadinasi kenčiate nuo Pigmaliono sindromo. Pavojinga būti ir pernelyg religingam. Tuomet gali išsivystyti Jeruzalės sindromas. Šiame mieste apsilankiusiems kai kuriems žydams arba krikščionims prasideda religiniai kliedesiai. Tokie asmenys turi pakeisti maršrutą ir atsiduria palatoje. Beje, panašių vaizdų galima pamatyti ir tokiose vietose kaip Meka arba Lurdas.

Kai kurios statistinės apklausos teigia, kad japonai yra bene labiausiai po pasaulį keliaujančia tauta. Na, bent labiausiai fotografuojančia tai tikrai. Tačiau jie nėra linkę išlaidauti. Jau penktus metus iš eilės daugiausia pinigų keliaudami išleidžia vokiečių turistai. Per praėjusius metus jie iššvaistė 89 mlrd. dolerių. Keliaujančių žmonių skaičius auga. Pernai jų buvo per 900 mln. Nenuostabu, kad dalis jų patiria psichologinių problemų ir netgi patenka į psichiatrijos ligonines.

Psichinių ligų skaičius per keturiasdešimt metų padidėjo daugiau negu trimis šimtais procentų. Ar iš tiesų civilizacija taip varo mus iš proto, ar tai psichiatrų išmislas, kad jie nuolat turėtų darbo? Specialistai sako, kad netrukus sulauksime Hario Poterio ir Šreko sindromų. Atrodo, kad masinė kultūra yra ne tik gera pramoga, bet kartais – pavojingas užkratas. Ir įkvėpimo šaltinis psichiatrams.

Rašoma, kad tokių sutrikimų pasaulyje daugės.

Iš tiesų, palyginti neseniai atsirado liguista priklausomybė nuo interneto. Daug žmonių kenčia nuo nevaldomo pirkimo potraukio, kitus vilioja lošimo namai, kuriuose azarto apakinti nelaimėliai palieka visus pinigus, praranda turtą. Pavojingų pagundų daugėja. Pasaulyje kuriami vis įtaigesni klientų viliojimo būdai. Tad ką galima patarti sau ir kitiems? Tai priklauso nuo žmogaus, bet svarbiausia neužmiršti psichologinės higienos ir saiko jausmo.