Stiprios Saulės audros ne tik sunaikintų Žemėje esančią elektroniką, bet ir ilgam sulaikytų žmoniją nuo naujų palydovų paleidimo.
Stiprios Saulės audros ne tik sunaikintų Žemėje esančią elektroniką, bet ir ilgam sulaikytų žmoniją nuo naujų palydovų paleidimo.
Nuo Saulės atitrūkus dideliam Saulės medžiagos kiekiui, Žemėje esančios elektros tinklai bei palydovų elektronika paprasčiausiai iškeptų. Tačiau neseniai atlikti tyrimai parodė, kad stiprios Saulės audros poveikis šiais reiškiniais neapsiribotų: po jos žemoje Žemės orbitoje (kur ir dislokuoti dauguma dirbtinių Žemės palydovų) liktų nuolatinės radiacijos, kuri dar dešimtmetį po audros nuolat gadintų palydovų elektroniką.
Stipri Saulės audra sunaikintų elektringų dalelių debesis, kurie supa Žemę nutolę maždaug per 4 planetos spindulius. Šie santykinai tankūs debesys saugo nuo elektromagnetinių bangų susiformavimo. Šios bangos galėtų įgreitinti elektronus ir paversti juos spinduliavimu, kuris paveiktų dvi vidines Žemės radiacines zonas.
2003 įvykusi Saulės audra suspaudė elektringų dalelių debesis iki dviejų Žemės skersmenų. Jeigu po šio išsiveržimo pasikartotų 1859 metų audra, debesys būtų sunaikinti.
Kalifornijos universiteto mokslininkų komanda atliko kompiuterinius skaičiavimus, kuriais siekta išsiaiškinti kaip didelės Saulės audros paveiktų Žemę. Mokslininkai išsiaiškino, jog po elektringų dalelių debesies išnykimo elektromagnetinės bangos įgreitintų elektronus ir pasiųstų į vidinį radiacijos žiedą, kur smarkiai išaugtų radiacinis fonas. Vidinis radiacinis žiedas tankiausias maždaug 3000 km virš Žemės pusiaujo, o tai yra daug aukščiau nei žema Žemės orbita, tačiau žiedas didesnėse platumose leidžiasi žemyn ir persikerta su žema Žemės orbita, taip veikdamas palydovus. Įgreitinti elektronai veiktų palydovų elektroniką, skeltų kibirkštis ir gadintų palydovą. Padidėjus elektringų dalelių srautui, padaroma žala taip pat smarkiai išaugtų ir palydovų darbo laikas drastiškai sutrumpėtų.
Taip pat mokslininkai teigia, kad kenksminga radiacija galėtų išsilaikyti pakankamai ilgą laiko tarpa, besisukdama aplink Žemės magnetinio lauko linijas. 1962 JAV vykdyti branduoliniai bandymai kosmose užtvindė žemą Žemės orbitą elektringomis dalėlėmis, kurios ten išbuvo dešimtmetį ir greičiausiai sugadino ne vieną palydovą.
Mokslininkai teigia, kad apsauginiai palydovų skydai galėtų padėti, tačiau tuo pačiu palydovus būtų sunkiau iškelti, nes išaugtų jų masė. Taip pat išaugusi radiacija keltų pavojų astronautams ir Tarptautinės kosminės stoties elektronikai.