Džuliana Kiopke nėra ta moteris, kuri iškart išsiskirtų iš minios. Apsirengusi niekuo neišsiskiriančia suknele, nešiojanti akinius D. Kiopke dirba prie savo stalo Miuncheno Zoologijos Centre Vokietijoje – čia ji atlieka bibliotekininkės darbą. Tačiau ši vidutinio amžiaus moteris gali papasakoti viena iš labiausiai pritrenkiančių ir neįtikėtinų tragedijos ir išlikimo istorijų.

Tai buvo 1971 metų Kalėdų išvakarės. Septyniolikmetė D. Kiopke kartu su savo mama įsėdo į turbopropelerinį „Lockheed Electra“ lėktuvą, turėjusį skristi iš Limos (Peru) į Amazonės miškuose esantį Pucallpa miestą. Jos abu tėvai buvo įžymūs zoologai – jie vadovavo laukinėje gamtoje gyvenančius gyvūnus tiriančiai mokslinių tyrimų stočiai.

LANSA oro linijų kompanija jau anksčiau buvo praradusi du orlaivius. „Mes žinojome, kad aviakompanija turėjo blogą reputaciją“, Kiopke pasakojo CNN žurnalistams, „tačiau mes beviltiškai troškome Kalėdoms susitikti su tėčiu, todėl numojome ranka į potencialų pavojų“. Skrydis turėjo trukti trumpiau nei valandą, ir pirmąsias 25 minutes išties viskas buvo gerai, prisimena moteris. „Tada mes įskridome į tirštus debesis ir lėktuvas pradėjo drebėti. Mano mama labai bijojo. Staiga dešinėje išvydome ryškų žybsnį ir lėktuvo priekis pakrypo žemyn. Mama sušuko „Dabar jau viskas!'“. Vėliau tiriant katastrofą buvo nustatyta, kad žaibo išlydis pataikė į vieną iš „Lockheed Electra“ kuro bakų, kuris sprogęs nuplėšė dešinįjį lėktuvo sparną. „Mes kritome stačiai žemyn. Kabinoje skraidžiojo Kalėdinės dovanėlės ir girdėjau, kaip klykė žmonės“.

Lėktuvas subyrėjo į atskiras dalis dar būdamas pusiaukelėje link žemės, o D. Kiopke buvo išmesta į atvirą orą. „Netikėtai viskas staiga nutilo. Lėktuvas dingo. Aš tikriausiai buvau praradusi sąmonę ir atsigavau būdama ore. Aš skridau, sukausi ore ir mačiau, kaip po manimi sukasi miškas“. Tada D. Kiopke vėl prarado sąmonę. Ji krito daugiau kaip tris kilometrus tiesiai ant džiunglių lapijos, tačiau stebuklingai išgyveno, atsipirkdama nedideliais sužeidimais. Devyniasdešimt vienas skrydžio 508 keleivis žuvo. D. Kiopke sako, kad ji nėra religinga, ir ji bandė rasti logiškų paaiškinimų, kodėl ji liko gyva. „Galbūt lėmė tai, kad aš vis dar buvau prisisegusi prie ištisos kėdžių eilės“, sako moteris. „Jos sukosi panašiai kai sraigtasparnis, ir tai galėjo sulėtinti kritimą. Taip pat ta vieta, į kurią aš nusileidau, turėjo labai tankią lapiją, galėjusią sušvelninti smūgį“.

Bet kuriuo atveju, ji susižeidė palyginti labai nestipriai. Lūžo raktikaulis, dešinioji akis buvo užtinusi nuo sumušimo, ji patyrė kontūziją, o rankos ir kojos buvo padengtos giliomis žaizdomis, tačiau stipraus kraujavimo išvengė. „Aš neatsibudau iki pat kito ryto devintos valandos. Aš tai žinojau, nes mano laikrodis vis dar veikė. Vadinasi, aš išbuvau be sąmonės visą dieną ir naktį. Atsibudusi buvau visiškai viena, tik aš ir... mano kėdžių eilė“.

Jos išbandymas tuo nesibaigė. Gelbėtojų lėktuvai ir paieškos komandos nesugebėjo aptikti katastrofos vietos ir D. Kiopke buvo įkalinta džiunglėse vienut viena. Tačiau ji ilgus metus kartu su savo tėvais buvo praleidusi mokslinių tyrimų stotyje, kurie ją išmokė, kaip išgyventi atogrąžų miškuose. Ji žinojo, ką daryti tokioje aplinkoje. „Tėtis sakė, kad jei rasi upelį, sek juo, nes jis nuves prie didesnės srovės, kuri nuves prie didesnės upės. Čia tu turėtum rasti pagalbą“, pasakoja D. Kiopke.

Praėjus dienai po katastrofos ji išties rado upelį ir pradėjo keliauti pagal srovę, tačiau ši kelionė buvo sunki. Vienintelis jos turėtas maistas buvo kažkoks saldainis, kurį ji rado kritimo vietoje, o jos žaizdose greitai apsigyveno parazitai. „Mano rankoje buvo žaizda ir jau po kelių dienų jaučiau, kad joje kažkas yra. Aš apžiūrėjau žaizdą, ir pamačiau, kad pjūvyje kiaušinius buvo padėjusi kažkokia musė. Žaizdoje buvo pilna lervų. Aš bijojau, kad neteksiu rankos. Vėliau, kai mane išgelbėjo ir gydė, viduje rado daugiau kaip 50 lervų. Aš vis dar tebesistebiu, kaip tiek daug lervų tilpo į tokią mažą žaizdą – ji buvo ne didesnė kaip vieno euro moneta“.

Keliaujant pasroviui D. Kiopke aptiko daugiau lėktuvo nuolaužų – čia ji rado ir keletą sudužimo aukų. „Aš radau dar vieną eilę kėdžių, kuriose buvo prisegtos trys žuvusios moterys. Jos nukrito ant galvų, o smūgis buvo toks stiprus, kad jos į žemę buvo įsmigusios beveik porą pėdų. Aš buvau išsigandusi – nenorėjau jų liesti, tačiau norėjau įsitikinti, kad su jomis nėra mano mamos. Taigi paėmiau lazdą ir nuaviau vienos aukų batą. Jos kojų nagai buvo nulakuoti – taip aš žinojau, kad tai ne mano mama, nes ji niekada nenaudojo nagų lako“.

Džuliana tęsė savo kelionę atogrąžų mišku, brisdama džiunglių upeliais, kuriuose gyveno ne tik krokodilai, bet ir piranijos bei rajos. Kartais pamatydavau ant kranto gulintį krokodilą, kuris greitai įropodavo į vandenį ir imdavo artintis link manęs. Tačiau aš nebijojau. Žinojau, kad krokodilai paprastai nelinkę pulti žmonių. Po 10 dienų, išbadėjusi ir išsekusi Kiopke galiausiai ant upės kranto rado mažyti laivelį ir lūšnelę. Ji ten pasiliko, tikėdamasi būti išgelbėta. Kitą dieną ją rado grupelė Peru medkirčių. Jie ją nugabeno į artimiausią miestą. Ji visam pasauliui tapo žinoma kaip „stebuklinga mergaitė“. Ją nuolat vaikėsi Peru žiniasklaida, o iš visiškai nepažįstamų žmonių kasdien atkeliaudavo šimtai laiškų.

„Tai buvo taip keista“, sako ji ir šypsosi. „Kai kurie šių laiškų buvo adresuoti paprasčiausiai „Džulianai – Peru“, tačiau jie visvien atkeliavo pas mane“. 1971 metų įvykiai moteriai vis dar neduoda ramybės. D. Kiopke sako, kad atmintis sugrįžta tomis dienomis, kai ji išgirsta apie kitas oro linijų katastrofas, tokias kaip praėjusį mėnesį įvykusi „Yemenia Airways“ lėktuvo katastrofa. „Tai mane šiurpina. Aš tik tikiuosi, kad viskas aukoms baigėsi greitai“.