Praėjusiais metais Edinburge (Didžioji Britanija) psichologai gatvėse „pametė“ šimtus piniginių. Žinoma, visa tai buvo daroma mokslinio tyrimo vardan. Įdomu tai, kad beveik pusė iš 240 piniginių buvo išsiųsta paštu jos savininkams, tačiau po visu tuo slypėjo viena smulkmena.

Tyrimą atlikęs psichologas Richard'as Wiseman'as kartu su savo bendradarbiais į piniginės viduje esantį permatomą skyrelį patalpindavo nuotrauką. Iš viso buvo naudojami keturi nuotraukų variantai – arba besišypsančio kūdikio, mielo šuniuko, laimingos šeimos arba santūrios pagyvenusios porelės vaizdai. Kai kuriose piniginėse nuotrauka nebuvo paliekama, o kai kuriose papildomai buvo įdedami labdaros veiklą liudijantys dokumentai.

Eksperimento metu nustatyta, kad pamatę kūdikio nuotrauką žmonės buvo gerokai dažniau linkę grąžinti piniginę. Faktiškai tik vieno iš dešimties širdis buvo „nepermaldaujama“. Jei viduje nebuvo paliekama jokia emocijas skatinanti nuotrauka, piniginę grąžindavo tik vienas iš septynerių asmenų. Wiseman'o teigimu, toks rezultatas rodo gailestingumo instinktą pažeidžiamų kūdikių atžvilgiu, kurį žmonės išsivystė tam, kad būtų užtikrintas ateities kartų išlikimas. „Kūdikis pažadino žmonėse globėjiškumą, o tai visiškai natūralu žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos“, sako tyrinėtojas. Mokslininkai paprastai teigia, kad genetiškai koduoti empatijos jausmą savam vaikui yra daug sunkiau nei koduoti tą patį jausmą absoliučiai visiems vaikams. Vienišą vaiką žmonės yra linkę saugoti, ir tokia evoliucinė savybė daktaro Wiseman'o teigimu yra efektyvus išlikimą užtikrinantis veiksnys.

Eksperimento metu kiekvieno tipo nuotraukai buvo skirta po 40 piniginių; 40 piniginių turėjo kortelę, pagal kurią buvo galima spręsti, jog jos savininkas neseniai paaukojo labdarai. Kontrolinė 40 piniginių grupė neturėjo jokio papildomo aksesuaro. Visos piniginės buvo užpildytos įprastiniais kasdieniniais daiktais, įskaitant loterijos bilietus, nuolaidų kuponus ir įvairius pažymėjimus, tačiau nei vienoje jų nebuvo įdėta pinigų. Piniginės buvo sumaišytos atsitiktine tvarka ir poros savaičių laikotarpiu slaptai mėtomos žmonių susibūrimo vietose. Tarp jų buvo paliekamas ketvirčio mylios atstumas, taip užtikrinant, kad žmonėms nepasitaikys rasti daugiau nei vieną piniginę.

Kūdikio nuotrauką turinčios piniginės buvo grąžinamos dažniausiai – 88 procentais atvejų. Pagal šį rodiklį antrąją vietą užėmė šuniuko nuotrauka (sugrąžinta 53 proc.), toliau – šeimos ir pagyvenusios poros nuotraukos (sugrąžinta atitinkamai 48 proc. ir  28 proc.). Piniginės su labdaringos veiklos kortelėmis buvo grąžinamos 20 proc. atvejų, o kontrolinės grupės piniginės buvo grąžinamos tik 15 proc. atvejų. Atgal buvo atsiųsta vidutiniškai 42 procentai piniginių – daugiau nei tikėjosi eksperimentatoriai. „Mus nustebino toks didelis grįžusių piniginių kiekis“, sako Wiseman'as.

Mokslininkai vaikų globos instinkto įrodymų taip pat rado atlikdami smegenų skenavimo eksperimentus. Oksfordo Universitete neseniai atlikto tyrimo metu buvo nagrinėjama, kaip žmogus reaguoja pamatęs kūdikių ir suaugusių nuotraukas. Nors visos nuotraukos buvo parinktos kaip „žavios“, už empatiją atsakinga smegenų dalis buvo gerokai aktyvesnė kai žmonėms buvo rodoma kūdikio, o ne suaugusiojo nuotrauka. Studijos autoriai teigia, kad tokia reakcija vyko per daug sparčiai, kad būtų sąmoningai valdoma. Tačiau nepriklausomai nuo to, koks yra mokslinis pagrindimas, praktinis taikymas yra aiškus, teigia daktaras Wiseman'as: „Jei norite padidinti šansus susigrąžinti piniginę ją pametus, įsigykite pačio mieliausio kūdikio nuotrauką kokią tik galėsite rasti, ir įsitikinkite, kad ji tikrai gerai matoma“, sako mokslininkas.