Spalio 13 dieną paskelbtas Ekonomikos Nobelio premijos laureatas. Švedų išradėjo ir verslininko Alfredo Nobelio atminimui Švedijos centrinio banko „Riksbank“ įsteigtas apdovanojimas atiteko prancūzų ekonomistui Jeanui Tirole’iui (Université Toulouse 1 Capitole). Prestižinė premija jam skirta už rinkos galios ir reguliavimo analizę.

J. Tirole’is – vienas įtakingiausių šių dienų ekonomistų. Jis prisidėjo prie daugybės ekonomikos sričių plėtros, tačiau labiausiai pasižymėjo išaiškindamas, kaip suprasti ir reguliuoti rinkas, kuriose dominuoja kelios įtakingos įmonės. „Jo darbai yra vieni iš tų, apie kuriuos sakoma: „Nėra nieko praktiškesnio už gerą teoriją“. J. Tirole’io analitiniai modeliai ne tik reikšmingai išplėtojo reguliavimo teoriją, bet ir įgijo praktinį pritaikymą „probleminių“ sektorių – telekomunikacijų ir elektros tiekimo, finansų rinkų ir bankų – reguliavimo praktikoje“, – teigė Ekonomikos fakulteto Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėjas prof. dr. Linas Čekanavičius.

Jei tokios rinkos neprižiūrimos, dažnai susiklosto socialiai žalinga situacija. Kainos gali būti aukštesnės nei tos, kurių „reikalautų“ išlaidos, stambios neproduktyvios įmonės blokuoja įėjimą mažesnėms, tačiau efektyvesnėms kompanijoms. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio J. Tirole’is tokių rinkų nesėkmių tyrimams įkvėpė naujos gyvybės. Jo analizė pasiūlė teoriją, kurioje pabrėžtas valdžios vaidmuo. Atsakyta į klausimus, kaip vyriausybės turėtų elgtis su įvairiais įmonių susijungimais ir karteliais, kaip turėtų būti reguliuojamos monopolijos.

„J. Tirole’io rinkos reguliavimui skirtų darbų „išeities taškas“ yra suvokimas, kad karteliai bei monopolijos reguliuotini, siekiant didesnio ekonomikos efektyvumo ir inovatyvumo, taigi – didesnės naudos visuomenei, o ne todėl, kad jie yra „prigimtinė“ blogybė. Šis požiūris teigia, kad aukštesnės monopolinės kainos bei monopoliniai viršpelniai nebūtinai yra blogis: tai priimtina kaina visuomenei, jeigu tų viršpelnių siekis paskatina inovacijas ir gamybos efektyvumo augimą. Tad monopolijų bei oligopolijų reguliavimo tikslas turėtų būti ne mažųjų rinkos dalyvių apsauga nuo didesniųjų konkurencijos, bet visuomenės apsauga nuo rinkos jėgų (konkurencijos) susilpnėjimo, kurį tam tikromis sąlygomis gali sukelti unikalių išteklių arba ekonominės galios koncentracija atskirų ūkio subjektų rankose“, – aiškino prof. dr. L. Čekanavičius.

Iki J. Tirole’io tyrimų, politinių sprendimų priėmėjai ieškojo visoms rinkoms bendrų principų. Jie vadovavosi keliomis paprastomis taisyklėmis. Pavyzdžiui, kainų „lubos“ monopolistams, konkurentų susitarimų draudimas. Anot J. Tirole’io, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, šios taisyklės veikia, tačiau esant kitokioms sąlygoms, toks reguliavimo metodas gali atnešti daugiau žalos, nei naudos. Reguliuojamos kainos kelias stambias rinkos įmones gali motyvuoti sumažinti kainas, tačiau gali įvykti ir priešingai. „Priklausomai nuo įvairių aplinkybių ši monopolijų reguliavimo priemonė gali susilpninti inovacijų diegimo bei efektyvumo didinimo paskatas: jeigu monopolistas numano, kad jei reikšmingiau sumažinus gamybos kaštus, reguliuotojas sumažins ir jos produkcijos kainos „lubas“, tai kam įmonei siekti to kaštų mažinimo?“, – pastebėjo prof. dr. L. Čekanavičius.

Konkurencijos reguliavimo politika turėtų būti pritaikyta prie specifinių kiekvienos rinkos sąlygų. J. Tirole’is pristatė bendrą tokių reguliavimo politikų rėmą ir jį adaptavo daugybei skirtingų sričių. „Vaizdžiai tariant, jis savo darbais teigia, kad monopolinių ligų „gydymas“ turi būti parinktas pagal konkretų „pacientą“, nes universalių metodų taikymas ne tik gelbsti, bet gali ir pakenkti, – apibendrino prof. dr. L. Čekanavičius.