„Aš kuriu, nes tai yra mano palaima“, – tokius paskutinio vaidmens teatre – spektaklio „Susitikimas“ – žodžius kartojo Johanną Sebastianą Bachą įkūnijęs aktorius D.Banionis. Nors pastarąjį dešimtmetį į jo kūrybinę biografiją įrašytas tik vienas kitas vaidmuo, niekas neabejos: kūryba buvo jo gyvenimo variklis.
„Aš kuriu, nes tai yra mano palaima“, – tokius paskutinio vaidmens teatre – spektaklio „Susitikimas“ – žodžius kartojo Johanną Sebastianą Bachą įkūnijęs aktorius D.Banionis. Nors pastarąjį dešimtmetį į jo kūrybinę biografiją įrašytas tik vienas kitas vaidmuo, niekas neabejos: kūryba buvo jo gyvenimo variklis.
Jis sustojo aktoriui einant 91-uosius metus.
Pastaruoju metu aktorių kamavo įvairios ligos.
Per šimtą vaidmenų teatre, per aštuoniasdešimt kine, pora šimtų persikūnijimų į skirtingiausius herojus ir ištisa kultūros epocha. Tai D.Banionis – gyva gija, siejusi mus, maištingo XXI amžiaus pradžios gyventojus, su Juozo Miltinio teatro legenda, lietuvių kino aukso amžiumi, mūsų aktorių proveržiu į ekranus, tegul ir sovietinius, bet milijoninius.
Teatrologas Markas Petuchauskas, parašęs vieną pirmųjų monografijų apie aktorių, įsitikinęs: „D.Banionis – laimės kūdikis. Ar lėmė talentas, įkvėpimas, beatodairiškas atsidavimas scenai, ar darbas, o gal viskas kartu – nežinia, bet teatras jam ir mums, žiūrovams, davė tūkstančius akimirkų, kai aktorius įžiebia kūrybinio atradimo – laimės žiburį.“
Mūsų laikų terminais šnekant, D.Banionis buvo tikra žvaigždė: antplūdžiai teatro spektakliuose, kuriose jis vaidino – ne buitinėse komedijose, kurios beveik visada užtikrina minios simpatijas, o sudėtingiausiose Augusto Strindbergo, Arthuro Millerio, Friedricho Durrenmatto, Henriko Ibseno dramose, kino herojai, pavertę aktorių atpažįstamu net gūdžiausio provincijos miestelio gatvėje, šimtai gerbėjų laiškų – dar ne elektroninių, o rašytų ranka, ko gero, pirmasis lietuvio žingsnis Kanų kino festivalio raudonuoju kilimu, net vakarėliai su Monica Vitti ar pokalbiai su Federico Fellini.
Tokių faktų D.Banionio biografijoje nors vežimu vežk, bet jis pats nuo jų niekada nesvaigo, prieš kitus nesididžiavo. Savo mokytojo Juozo Miltinio pamokas gerai išmokęs aktorius įsisąmonino: gyvenime, kaip ir mene, ieškoti ne to, kas nauja, juolab skandalinga, o to, kas tikra. Svarbiausia – ne blizgučiai, o žinia, kurią savo vaidmenimis ir gyvensena siunti žiūrovams, gerbėjams, kaimynams, visiems žmonėms.