1998 metais dviem mokslininkų grupėms pristačius savo darbų rezultatus sudrebėjo ne tik kosmologijos mokslo pagrindai, bet ir garsioji A. Einšteino Bendroji reliatyvumo teorija.

Fizikų bendruomenėje kilusio šurmulio kaltininkai – JAV astrofizikai Saul Perlmutter ir Adam G. Riess bei JAV ir Australijos pilietybę turintis astrofizikas Brian P. Schmidt. Mokslininkai dirbo dviejose grupėse – pirmajai, darbą pradėjusiai 1988 metais, vadovavo Saul Perlmutter, o antrajai, į tyrimus įsijungusiai 1994 metais, – Brian P. Schmidt. Pastarojoje grupėje dirbo ir didelį indėlį į tyrimus įnešė Adam G. Riess.

Mokslininkai lenktyniaudami tarpusavyje ieškojo tolimiausių supernovų. Vis sudėtingesni žemės paviršiuje ir orbitoje esantys teleskopai, vis galingesni kompiuteriai ir nauji optiniai jutikliai (už kuriuos 2009 metais taip pat skirta Nobelio fizikos premija) atvėrė galimybes paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsakyti į kai kuriuos kosmologijos klausimus.

Didžiausią savo gyvenime atradimą mokslininkai padarė stebėdami nutolusias Ia tipo supernovas. Iš viso abi grupės stebėjo 50 tokio tipo supernovų ir kiekviena atskirai sprendė tą patį klausimą – kodėl jų ryškumas buvo mažesnis, nei turėtų būti pagal tuometinius kosmologinius modelius. Iš pradžių tai buvo palaikyta stebėjimų paklaida, tačiau kruopščiai daugybę kartų patikrinus visus rezultatus, jokių klaidų neaptikta. Kuomet atskirai dirbusios mokslininkų komandos sulygino gautus duomenis ir įsitikino jų identiškumu, padaryta tuo metu stulbinanti išvada – Visata plečiasi ne lėtėdama, o greitėdama.

Deja, to nenumatė nei standartinis kosmologinis modelis, nei Bendroji reliatyvumo teorija. Pasaulio fizikams teko apsispręsti, ar yra klaidingos šios teorijos, ar tiesiog visatoje egzistuoja kažkas tokio, ko iki šiol niekas neįvertino. Nors dalis fizikų pasisakė už naujų teorijų kūrimą, didžioji dalis priėjo prie išvados, jog geriausia būtų įvesti naujas sąvokas, apibūdinančias paslaptingus ir dar fiziškai neaptiktus reiškinius – tamsiąją medžiagą bei tamsiąją energiją. Nuo to laiko daugybė mokslininkų komandų vis dar suka galvas, kaip įrodyti arba paneigti šių darinių egzistavimą.

Nežiūrint to, po Visatos plėtimosi greitėjimo įrodymų supratimas apie astrofiziką pasikeitė iš esmės, o tai ir buvo įvertinta Nobelio premija, kurią visi trys astrofizikai pasidalins į lygias dalis.