Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) iniciatyva atliktas tyrimas parodė, kad pedagoginės doktorantų praktikos tvarka Lietuvos universitetuose ženkliai skiriasi.
Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) iniciatyva atliktas tyrimas parodė, kad pedagoginės doktorantų praktikos tvarka Lietuvos universitetuose ženkliai skiriasi. Daugumoje aukštųjų mokyklų doktorantams privalu dėstyti, tačiau tokios praktikos įtaka studijoms bei apmokėjimo tvarka – nėra vieninga ir nuosekli. LJMS manymu, būtina nustatyti geriausius pavyzdžius bei pradėti juos taikyti visiems Lietuvos doktorantams.
„Doktorantų dėstymo tvarka priklauso nuo daugelio veiksnių: institucijos vadovo požiūrio, dėstomų dalykų kiekio ir pobūdžio, institucijos ilgalaikių mokslingumo rodiklių ir kitų objektyvių bei subjektyvių kriterijų. Kai kuriose institucijose į reikalavimą dėstyti atsižvelgiama pagal poreikį. Pasitaiko atvejų, kai net to paties universiteto ar net fakulteto doktorantai turi nevienodas sąlygas. Vienur doktorantų darbas su studentais – vertinamas ir už jį atsiskaitoma, tačiau kitose aukštosiose mokyklose doktorantų dėstymas vertinamas kaip prievolė. Tokia skirtinga praktika ir dvejopi standartai neprisideda prie motyvuojančios aplinkos ir paskatų doktorantams“, – teigia LJMS pirmininkė dr. Vilma Petrikaitė.
Mykolo Romerio universiteto doktorantas Ramojus Reimeris atkreipia dėmesį, kad valstybė deda dideles administracines ir finansines pastangas, kad didintų doktorantų skaičių ir jų studijų kokybę, pritrauktų į Lietuvą jaunų tyrėjų iš užsienio, tačiau kai kuriuose universitetuose taikoma praktika, jog doktorantas turi „atidirbti“ už studijoms iš valstybės gaunamą stipendiją universiteto naudai yra demotyvuojanti ir nedaranti jokio prestižo aukštajai mokyklai.
Dr. V.Petrikaitės teigimu, į doktorantų dėstymo praktiką derėtų pirmiausiai atkreipti dėmesį vien dėl to, kad jau eilę metų kalbame apie vangiai atsinaujinantį pedagoginį personalą aukštosiose mokyklose. O patys doktorantai komfortiškiau jaučiasi ten, kur universitetai yra suinteresuoti naujų dėstytojų ugdymu ir sudaro sąlygas jų, kaip būsimų lektorių dėstymo įgūdžiams formuoti, bendravimo su auditorija kompetencijoms ugdyti. Tuo metu kiti universitetai pasižymi tuo, kad dalis doktorantų juose negali įsidarbinti apskritai, o likusieji – neproporcingai apkraunami tiek, kad nukenčia jų mokslinė veikla. Ten, kur dėstytojams trūksta valandų, doktoranto pedagoginis darbas pakeičiamas kitokio pobūdžio darbu.
„Doktoranto statuso sudvejinimas, kai sudaromos nuolatinių studijų studentų sąlygos, tačiau keliami griežti moksliniai reikalavimai, kelia painiavą. Vieningos doktorantų įdarbinimo praktikos stoka nepadeda institucijose užtikrinti ir tinkamos mokslo bei studijų kokybės. Situaciją pagerintų vieningas doktorantų pedagoginės praktikos reglamentavimas. Šiuo tikslu praverstų išskirti sėkmingiausius pavyzdžius ir surasti galimybę suvienodinti egzistuojančias praktikas“, – teigia dr. V. Petrikaitė.
Anot LJMS, taip pat vertėtų rasti ir bendrą vardiklį dėl atlygio už doktorantų pedagoginį darbą, nes šiuo metu egzistuojanti praktika, kai vienoje aukštojoje mokykloje už tokį darbą yra mokamas atlygis, o kitoje – ne, yra ydinga.