Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) jau trečius metus iš eilės vyresniųjų klasių moksleivius pakvietė į „Jaunojo pedagogo akademiją“ (JPA). Pirmosios, socialinių mokslų sesijos, dalyviai jau šurmuliuoja universiteto koridoriuose ir auditorijose „matuodamiesi“ pedagogo profesiją. Čia jie ugdosi pedagogo profesijai reikalingus lyderystės, bendravimo, komandinio darbo ir organizavimo įgūdžius, susipažįsta su LEU, dėstytojais ir studentais. Šis tradicija tapęs renginys ypač svarbus siekiant atskleisti pedagogo profesijos patrauklumą, skatinant moksleivius rinktis itin svarbų visuomenei pedagogo darbą. Iš atrinktų ir į sesiją patekusių 20 dalyvių pakalbinome tris vienuoliktokus: Ievą iš Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos, Justą ir Viktoriją iš Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos.

Moksleiviai pasakoja, kad atvykus į universitetą buvo kiek nejauku, tačiau dėl JPA organizatorių sugalvotų išradingų metodų visi dalyviai greitai susipažino ir noriai įsitraukė į bendrą veiklą. Akademijoje moksleivius sužavėjo laisvas bendravimas tarp mokymų vadovų, dėstytojų ir dalyvių. „Nei vienas nebijome bendrauti tarpusavyje, nesijaučia, kad kas nors yra už ką nors aukštesnis, vyksta draugiškas bendravimas“, – kalba JPA dalyviai.

Pirmąjį vakarą LEU akademijos dalyviai liko sužavėti Ugdymo mokslų fakulteto dekane doc. dr. Alvyra Galkiene, kitais dėstytojais. Moksleiviai teigia, kad buvo labai įdomu diskutuoti apie šiuolaikinį švietimą, jo problemas ir spragas. Nustebino tai, kad dėstytojai pripažįsta, jog švietimo sistema nėra tobula, jie mąsto, kaip problemas reikėtų spręsti. „Juk ateitis priklauso nuo mūsų: esame ateities karta, kuri ir tobulins tą švietimo sistemą“, – sako dalyviai.

„Su dėstytojais diskutavome kaip lygūs su lygiais. Mokytojai ne visada taip noriai išklauso moksleivių nuomonę. Paskaitose vyksta šiltas, paprastas bendravimas, jaučiame, jog mumis pasitiki, žiūri į mus kaip į suaugusius žmones, asmenybes“, – tikina dalyviai. Justas pažymi, kad mokytojai neturėtų į mokinius žiūrėti iš aukšto. „Jei mokytojas galvoja, kad yra aukščiau mokinio, nuoširdaus bendravimo nebus“, – sako Justas, kuris nori būti istorijos mokytoju, ir teigia, jog stengsis su ugdytiniais bendrauti kaip su sau lygiais.

„Po pirmos dienos pajutau, kad noriu studijuoti LEU – viskas čia geriau nei tikėjausi“, – sako ikimokyklinį ugdymą ketinanti studijuoti Ieva, kuri visai neseniai suprato, kad tikrasis jos kelias – ne medicina, kaip manė iki šiol, o pedagogika – darbas su vaikais. Visgi apsisprendusi rinktis mokytojo kelią, Ieva teigia ieškojusi būdo, kaip save motyvuoti, todėl ir atvyko čia. Justas sako, jog norėjo išmėginti kažką naujo, galvoja apie istorijos mokytojo darbą, o Viktorija čia atvyko norėdama išbandyti save ir pasižiūrėti, kas vyksta LEU, kaip visa atrodo.

Moksleiviai užsimena, kad vienas labiausiai juos sužavėjusių dalykų – universiteto bendrabučiai. Visi trys mokiniai gyvena ne sostinėje, tad jiems aktualu, kur reikėtų gyventi įstojus į LEU. Iki atvykstant į LEU moksleiviai teigia turėję prastesnę nuomonę apie bendrabučius, tačiau dabar labai džiaugiasi, kad gyvenamoji vieta yra taip arti Vilniaus senamiesčio. Malonu ryte, valantis dantis, pro langą matyti bundantį Vilnių.

Paklausti apie mokytojo profesijos svarbą, mokiniai sakė, kad pedagogo profesija labai reikšminga. „Kiekvieną žmogų į suaugusiojo gyvenimą palydi pedagogas. Žmogui reikia, kad kas nors jį pamokytų: rašyti irgi išmokome dėka mokytojų“, – teigia Justas. „Be mokytojų gal net neegzistuotume: neturėtume jokių išradimų ir panašiai“, – priduria Viktorija. „Mokytojas daro gera ne tik kitam, bet ir sau: kad ir kaip Lietuvoje menkinama pedagogo profesija, mokytojui atsiveria labai daug kelių. Baigęs bendrąją psichologiją ir kitus dalykus, jis gali persikvalifikuoti, toliau tobulėti toje srityje. Mokytojas, mokydamas kitus, ir pats visą gyvenimą tobulėja“, – sako Ieva.

Moksleivius maloniai nustebino ir LEU infrastruktūra: visur labai tvarkinga, universitetas pritaikytas jaunam žmogui, yra sėdmaišių, stalo futbolas, kitų poilsio zonų.