Paslapčių ir atradimų kupinas mokslo pasaulis bent truputį pažįstamas kiekvienam – į jį duris mums praveria mokykla, vėliau plačiau jas atverti kviečia kitos mūsų pasirinktos ugdymo įstaigos. Tačiau mokslininko keliu eiti išdrįsta toli gražu ne dažnas. Apie tai, koks tas kelias ir mokslininko darbas bei dalia, kalbamės su Vilniuje, Socialinių mokslų kolegijoje, šiuo metu dėstytojaujančiu Mantu Valužiu (35 m.).

Trumpai papasakokite apie savo kelią į mokslo pasaulį. Kaip susidomėjote mokslu? O gal tai buvo vaikystės svajonė?

Tiesiog mokykloje sekėsi gerai mokytis, ir buvo sudėtinga išsirinkti, ką studijuoti toliau. Būti mokslininku taip pat buvo viena iš vaikystės (nors ir ne iki galo „išsikristalizavusių“) svajonių. Po ilgų svarstymų pasirinkau matematikos studijas Vilniaus universitete. Studijos buvo sunkios, bet tuo labiausiai ir traukė. Gal tai neatneša greitos materialinės naudos, tačiau bendražmogiškąja prasme davė tikrai daugiau nei kitų (pvz., socialinių mokslų) studijos Lietuvoje, nors ir nesinori sakyti, kad viena mokslo sritis savaime kažkuo geresnė už kitą.

Ką studijavote vėliau?

Teko studijuoti Prancūzijos La Rochelle universitete matematikos taikymus socialiniuose moksluose, ir tai, ko gero, galutinai nulėmė mano polinkį į matematikos taikymus finansų moksle bei kitose ekonomikos srityse. Po magistrantūros studijų neapleido jausmas, kad vis dar beveik nieko nemoku, ir jaučiau didelį poreikį studijuoti toliau. Apie galimybes pasirinkti kitas mokslo disciplinas net nesvarsčiau – matematikos universalumas ir suvokimas, kad būtent ši disciplina labiausiai priartina žmones prie mokslo, traukė gilintis toliau. Į doktorantūrą Vilniaus universitete stojau vėlgi neturėdamas itin aiškios svajonės, bet tiesiog suprasdamas, jog tuo metu pasitaikiusi galimybė vėliau gali ir nebeatsirasti. Tačiau pagrindinė mintis, kuri labiausiai motyvavo, ir buvo „Noriu bandyti savo jėgas doktorantūroje, kad, to nepadaręs, vėliau nepriekaištaučiau sau, kad nebandžiau“. Kita vertus, buvo nemažai noro tiesiog įsigilinti į įdomią sritį ir pasinaudoti šia galimybe. Kita vertus, taip pat žavėjo ir studijuojant sutiktų dėstytojų profesionalumas. Baigęs doktorantūros studijas, dar turėjau galimybę stažuotis Swiss Banking Institute University of Zurich, su kurio mokslininkais ir toliau palaikau ryšius. Nors laikui bėgant dėl pašalinių veiklų darosi vis sudėtingiau, tačiau norisi ir toliau palaikyti tuos bendrus moksliniais interesais pagrįstus ryšius.

Ką dėstote studentams? Koks apskritai yra Jūsų, kaip mokslo žmogaus, susidomėjimo objektas?

Šuo metu – finansų matematiką, anksčiau – tikimybių teoriją ir matematinę statistiką, matematinę analizę, diskrečiąją matematiką. Pasirinkdamas disertacijos temą išsirinkau kredito riziką. Nors susiduriu su sudėtingais uždaviniais, tačiau vėlgi buvo įdomu patirti matematikos universalumą – galimybę pritaikyti gautus rezultatus ne vien tik sprendžiant uždavinius, susijusius su kredito rizikos vertinimu, bet ir suvokti, koks yra ar galėtų būti platus jos pritaikomumas kitose srityse.

Mano susidomėjimą labiausiai lemia supratimas, kad šios disciplinos yra naudingos socialiniame visuomenės gyvenime: neįsivaizduoju, kaip galima dirbti banke ir nemokėti skaičiuoti pinigų, kaip, siekdamas kokybiškai išanalizuoti kokią nors verslo problemą, verslininkas gali neatlikti tyrimų (ar jų neužsisakyti) remdamasis statistiniais duomenimis ir pan. Kita vertus, manau, kad įdomus ir „mokslas dėl mokslo“ – neapleidžia įsitikinimas, kad tik laiko klausimas, kada gauti rezultatai galėtų būti pritaikomi, jei to nėra čia ir dabar.

Mane taip pat domina amžinos problemos, susijusios su įvairių ekonominiame gyvenime vykstančių procesų prognozavimu, ir paties proceso analizė: analizuoti, kaip analizuoja ir mąsto kiti žmonės, ieškoti efektyvių metodų. Tuos dalykus teko studijuoti ir juose įžvelgiu konkrečią naudą. Tik problema yra susijusi su netikrumu, ar jie rastų deramą atgarsį tarp studentų (ir potencialių darbdavių), bet čia jau mentaliteto, neįsigilinimo ir provincialumo nulemtos problemos.

Perteikti mokslo žinias jaunajai kartai ir skatinti juos mokytis – tai tarsi kvietimas į mokslo pasaulį. Kaip, Jūsų nuomone, sudominti jaunus žmones mokslu?

Nelinksmame lietuviškame komercializuotame studijų kontekste dėstytojas vis dėlto dar turi galimybę užmegzti asmeninį ryšį su studentu, kuriam rūpi ne tik „nusipirkti diplomą“ – ir tai yra pagrindinė galimybė, leidžianti padėti studentui. Nesvarbu, kokioje srityje ir kokiu lygiu, bet, jei tik pastebima studento iniciatyva, reikia stengtis būtinai ją puoselėti ir palaikyti – visa tai palydint nuosekliu darbu galima tikėtis gal ir ne mokslinių aukštumų, bet bent jau išugdyti sąmoningą asmenybę, kuriai rūpėtų mokslinė pažanga. Dar esu pastebėjęs, kad studentai susidomi dėstytoju, kai sužino, kad jis vyksta stažuotis kur nors į užsienio universitetą. Be abejo, tai dar viena motyvacinė „užkabinimo“ priemonė dėstytojui siekiant sudominti jaunus žmones moksline veikla.

Kartais pradedu abejoti, ar mokslo ir studijų turinio komercializacija iš tikro papildomai motyvuoja tuos studentus, kuriuos tokie dalykai savaime turėtų motyvuoti, t. y. kurie savaime tuo domisi. Kitas dalykas – abejoju, ar tos pastangos sudominti kitus tikrai duotų kokių nors būtent moksline prasme apčiuopiamų vaisių – galima tik populiarinti ir tik paprastai supažindinti bei sudominti. Tiesiog jauni žmonės natūraliai yra imlūs ir smalsūs, tik klausimas kitas, ar norint gilintis toliau į mokslines disciplinas, kai nebeužtenka vien tik „greito pasvarstymo“, o atsiranda didžiulis poreikis daug ir kryptingai dirbti, išlieka tų tikrai besidominčių. Jei lieka – tuomet tampa tiesesnis kelias į „moksliškesnius“ ieškojimus ir tolimesnį tobulėjimą.

„Tikro mokslininko“ kelias yra veikla, lydima gausaus darbo, tačiau vienas iš didžiausių jo pranašumų – laisvė mąstyti ir gana didelė laisvė planuoti savo darbo laiką. Be abejo, tai domina tuos žmones, kuriems šios vertybės yra itin svarbios. Kita vertus, mokslinė veikla tikrai yra išskirtinė ir ne kiekvienam prieinama, todėl laikui bėgant atsiranda galimybė pažinti studijuojančius žmones ir atsirinkti, ką būtų galima siūlyti toliau siekiant jiems padėti.

Esu susidūręs tik su pavieniais atvejais, kai studentai teiravosi apie mokslininko veiklą. Kita vertus, tarp savo jaunų kolegų esu pastebėjęs polinkį į mokslus, tačiau kartais juos riboja supratimas, kad tai užima daug laiko, neužtikrina pakankamos finansinės apsaugos, ir dėl to priverčia dairytis savo galimybių realizavimo kitose veiklos srityse.

Šiaip visada atsiranda talentingų jaunų žmonių, ir dalis iš jų tikrai yra linkusi rinktis mokslininko kelią. Tokiems žmonėms belieka tik padėti, visa kita jie susikurs patys. Kita vertus, jei realybė Lietuvoje (kuri ne visada tokia jau nyki) ir nėra pati palankiausia mokslui pasaulyje, atsiradusios galimybės pasiekti tarptautinę erdvę ir susirasti savo vietą tikrai yra itin viliojančios jauniems žmonėms, o šiais laikais yra užtektinai galimybių neatitrūkti nuo namų, jei to nesinori.

Mokslininkas Lietuvoje ir kitose, labiau išsivysčiusiose, šalyse. Kokius skirtumus pastebite?

Kiek esu susidūręs, negaliu teigti, kad Lietuvoje mokslininko veikla nevertinama. Tiesa, finansiškai dažniausiai nepakankamai, bet taip yra daugelyje sričių. Labiau liūdina netvarka. Lietuvos mokslo ir studijų sistemoje (ypač tokioje svarbioje kaip socialinių mokslų) bei supratimas, kad pažangios permainos dar ilgai neateis. Šis faktas gerokai labiau varo į neviltį nei finansavimo trūkumas.

Ko gero, mano pastebėtas didžiausias skirtumas yra susijęs žmogaus laisvės suvokimu. Kiek susidūriau studijuodamas užsienio šalyse, neteko girdėti apie dėstytojo ar mokslininko lojalumą, o Lietuvoje tai tapo vienu iš svarbesnių dėstytojo „kokybės“ ir vertės matu. Darosi liūdna suvokiant, kad tiesiog laisvas ir mąstantis žmogus nėra toks reikalingas. Kita vertus, deja, tai nestebina.

Ačiū už pokalbį.