Gegužės pabaigoje Švedijos geologų asociacijos metiniame susitikime buvo paskelbti geriausi 2013 m. Skandinavijos geologijos žurnalo GFF (Geologiska Föreningens i Stockholm Förhandlingar) straipsniai.
Gegužės pabaigoje Švedijos geologų asociacijos metiniame susitikime buvo paskelbti geriausi 2013 m. Skandinavijos geologijos žurnalo GFF (Geologiska Föreningens i Stockholm Förhandlingar) straipsniai.
VU Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros docento Sigito Radzevičiaus ir kolegų iš Estijos straipsnis „Silūro periodo bentonitų koreliacija Rytų Baltijos ir Skandinavijos regione remiantis nejudriais elementais“ (Correlation of Silurian Bentonites Based on the Immobile Elements in the East Baltic and Scandinavia) pripažintas vienu iš trijų geriausių. Mokslininkai įvertinti už kruopščią ir gerai atliktą tyrimo medžiagos analizę, kuri turės didelę įtaką Baltikos kontinento paleozojaus eros istorinės geologijos tyrimams.
Šis mokslinis straipsnis yra daugelio metų silūro periodo Žemės sistemos tyrimų rezultatas. Silūro periodas laikomas vienu svarbiausių laikotarpių gyvybės istorijoje. Jo metu po visą pasaulį išplito sausuminiai augalai, vandenynuose pradėjo klestėti ankstyvieji stuburiniai, tarp kurių buvo ir mūsų tiesioginių protėvių. Šiems beveik pusės milijardo metų senumo įvykiams suprasti trukdo tai, kad evoliucinius pokyčius, stebimus skirtingose vietovėse, sudėtinga sugretinti.
VU docento ir kolegų estų straipsnis išsprendžia šią problemą derindamas du geologinių pjūvių koreliacijos (sugretinimo) metodus, kurių vienas paremtas graptolitų (seniausių kolonijinių gyvūnų) atsiradimais ir išmirimais, o kitas – bentonitų (senovinių ugnikalnių pelenų) sluoksnių identifikavimu ir geochemine analize. Uolienų storymėje atpažinus graptolitų rūšis nustatomas apytikslis santykinis sluoksnio amžius. Tuomet tyrėjus dominančioje atkarpoje surandami visi ugnikalnių pelenų sluoksniai, kurie vėliau geochemiškai palyginami su kitose vietovėse randamais pelenų sluoksniais. Kiekvienas ugnikalnio išsiveržimas palieka unikalų cheminį „pėdsaką“, arba, kitaip tariant, „piršto atspaudą“, iškritusiuose pelenuose, pagal kurį išsiveržimo rezultatus galima atsekti geografiškai plačioje teritorijoje.
Naudojantis šiais dviem metodais įrodyta, kad ugnikalnių pelenai, kurie anksčiau buvo atsekami tiktai Skandinavijos geologiniuose pjūviuose, randami ir Rytų Baltijos regione. Tai leidžia juos naudoti ypač aukštos raiškos senovinių aplinkos pokyčių gretinimui Šiaurės Europos teritorijoje.