Prestižiniame mokslo žurnalo „Nature“ birželio numeryje pasirodė straipsnis „Žalvario amžiaus Eurazijos gyventojų genomika“ (Population genomics of Bronze Age Eurasia), kuriame analizuojami kelerių pastarųjų metų tarptautinio mokslinio projekto genetinių tyrimų rezultatai. Vienas šio straipsnio bendraautorių – VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros doc. Algimantas Merkevičius.

Pasako jo, taikant naujos kartos inovatyvią genetinių tyrimų metodiką, buvo ištirtas 101 senosios populiacijos ėminys, datuojamas III–I tūkst. pr. Kr. iš didelės Eurazijos dalies: Šiaurės Italijos, Centrinės ir Šiaurės Europos, regiono tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų bei regionų į šiaurės rytus nuo pastarojo, maždaug iki Uralo kalnų ir Sibiro. Panaudoti ir Rytų Baltijos regiono senųjų gyventojų ėminiai iš Estijos ir Lietuvos. Naujos genetinių tyrimų technologijos ir metodika leido gauti įvairią, gana patikimą informaciją apie senuosius gyventojus.

„Iki minimų tyrimų archeologai buvo nustatę, kad III–II tūkst. pr. Kr. laikotarpis Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europoje bei dalyje Azijos buvo labai dinamiškas, kupinas didelių kultūrinių pokyčių. Diskutuota, ar šiuos pokyčius lėmė idėjų sklaida, ar žmonių migracija, sudariusi sąlygas ir indoeuropiečių kalboms bei tam tikro genotipo savybėms plisti“,– pasakoja doc. A. Merkevičius.

„Nature“ žurnale paskelbta genetinių tyrimų duomenų analizė atskleidė, kad populiacijų, III tūkst. pr. Kr. gyvenusių teritorijoje į šiaurę nuo Juodosios ir Kaspijos jūrų, genetiniai duomenys artimi su Šiaurės ir Vidurio Europos gyventojų, gyvenusių panašiu ir vėlesniu laikotarpiais, genetiniais duomenimis, taip pat su dalies šiuolaikinių Eurazijos gyventojų genetiniais duomenimis. Tuo tarpu Šiaurės ir Vidurio Europos ankstesnės medžiotojų ir rankiotojų bei ankstyvųjų žemdirbių populiacijos genetiniai duomenys su anksčiau minėtų populiacijų duomenimis skiriasi daugiau.

„Straipsnyje teigiame, kad III tūkst. pr. Kr. didelės klajoklių gyvulių augintojų grupės iš Europos stepių migravo į Šiaurės ir Centrinę Europą ir asimiliavo šių regionų vietinius medžiotojus rankiotojus, ankstyvuosius žemdirbius. Susikūrė naujas indoeuropiečių etnosas, kuris plito toliau į vakarus, pietus, šiaurę ir ypač rytus. Šio gyventojų judėjimo metu susiformavo baltai, germanai, keltai ir kitos indoeuropiečių tautos. Į regioną atkeliavus didelėms žmonių grupėms, keitėsi gyventojų kalba, kultūra ir genetika“, – paaiškina archeologas.

Remiantis genetinių duomenų analize, galima teigti, kad į Šiaurės ir Centrinę Europą iš stepių zonos atkeliavę klajokliai gyvulių augintojai jau vartojo pieną, jo produktus ir labiau toleravo laktozę, tačiau šie genetiniai tyrimai atskleidė, kad net po indoeuropiečių išplitimo III–II tūkst. pr. Kr. laktozės toleravimas Europoje dar buvo minimalus.

Nauji genetinių tyrimų duomenys patvirtino ir lietuvių kilmės archeologės prof. Marijos Gimbutienės indoeuropiečių susidarymo ir išplitimo teoriją.

Šiam projektui svarbus ir Rytų Baltijos regionas. Doc. A. Merkevičius pateikė ėminius ir archeologinių tyrimų duomenis iš Turlojiškės archeologinio komplekso (Pietų Lietuva): „Šis archeologinis objektas atsitiktinai surastas 1930 metais ir vėliau, tiesinant Kirsnos upės vagą ir kasant durpes. Uždurpėjusioje teritorijoje aptikta žmonių palaikų, archeologinių radinių, tačiau pastarųjų vietos nebuvo lokalizuotos. 1995–1996 metais Turlojiškės archeologinis objektas buvo lokalizuotas žvalgymų ir žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu.“

Per kelis tyrimų sezonus surasta kapų ir paaukotų asmenų, keletas archeologinių gyvenviečių, datuojamų II–I tūkst. pr. Kr. Ši medžiaga ir archeologinių tyrimų duomenys puikiai tiko skandinavų genetikų ir archeologų vykdomam projektui. Jam vadovavo Danijos ir Švedijos tyrėjai: Kopenhagos universiteto genetikai prof. Morten E. Allentoft, prof. Eske Willerslev, prof. Martin Sikora, Geteborgo universiteto archeologas dr. Karl Göran Sjögren ir kiti mokslininkai, sutelkę projektui per 60 mokslininkų grupę iš 44 mokslo institucijų, esančių 15-oje pasaulio šalių.