Natūralus medus švedams – stebuklas

Autorė: Virginija JUŠKIENĖ

Nuvykę į Švediją pasisemti europietiškų bitininkavimo paslapčių, kupiškėnai buvo šokiruoti – pasirodo, užsieniečiai medų verda kaip uogienę, kol jis virsta tik saldžia mase, neturinčia gydomųjų nei maistingų savybių.

Seminarų klausėsi net išsižioję

„Dabar aišku, kodėl Vakarų rinkos bijo įsileisti lietuvišką medų. Taigi jiems baisi konkurencija. Mūsų medus nepalyginti vertingesnis – natūralus, gyvas, o jų – pramoninis, perdirbtas, apdorotas įvairiais kvapais bei skoniais“, – nustebimo neslėpė iš Švedijos grįžę Kupiškio bitininkai.

Į užsienį išvykę pasisemti patirties jie ne tik ten nerado ko mokytis, bet netgi atvirkščiai – elementarių savo amato dalykų gavo pamokyti švedus.

Šie svečių prašė surengti seminarus ir klausėsi jų net išsižioję, stropiai viską užsirašinėdami.
Pakvietė atsakomojo vizito

Bitininkų draugijos Kupiškio rajono skyrius pastaraisiais metais šalyje garsėja aktyvia veikla.

Jis rengia prisistatymus ir šventes vietos bendruomenei, plečia savo gretas, propaguoja bičių produktus, ieško rinkų jiems realizuoti, laimi šalies bitininkų konkursuose.

Pernai Žemės ūkio ministerija paprašė kupiškėnų bitininkų talkos priimant bičiulių grupę iš Švedijos. 40 švedų kelias dienas dairėsi po kupiškėnų bitynus, klajojo gėlėtomis pievomis, kvėpavo švariu oru.

Patirtų įspūdžių pakerėti švedai pažadėjo kupiškėnus pasikviesti pas save ir parodyti savo bitynus.

Gegužei baigiantis pažadas buvo įvykdytas: kupiškėnų delegacija, 27 bitininkai ir du savivaldybės atstovai, vadovaujami rajono mero Jono Jaručio, savaitę praleido Vakarų Švedijoje, Kungalvės komunoje.
Paskleidė lietuvišką bičių giminę

Tačiau kupiškėnai užsienyje išvydo visai ne tai, ko tikėjosi.

„Manėm, atsipūsim, pailsėsim. Bet gavom darbo. Mane prikalbino dviejuose miestuose skaityti paskaitas. Pilnutėlės salės prisirinko žmonių. Klausinėjo, užsirašinėjo. Jiems tokios naujienos tai buvo. Apie kitus bičių produktus – duonelę, pikį, jų gydomąsias savybes sakė išvis pirmą kartą girdintys“, – kelionės įspūdžius „Panevėžio rytui“ pasakojo Bitininkų draugijos rajono skyriaus pirmininkas Juozas Žeimantas.

Kupiškio bitininkai švedams nuvežė ne tik vertingų teorijos žinių, kompaktinių diskų su apiterapijos informacija, bet ir paskanaujamų dalykų: medaus korių, kupiškėniško alaus.

Kupiškėnai juokėsi, kad tokių „suvenyrų“ paprašė pernai Kupiškyje viešėję ir jau to ragavę švedai.

Nuvežė kupiškėnai ir du avilius su bičių motinėlėmis, esą lietuviškai bičių giminei paskleisti.
Medų gamina kompiuteris

Gan atšiaurus klimatas, kukli augmenija Švedijoje paveikė ne tik žmonių, bet ir bičių gyvenimą.

Tuo kupiškėnai įsitikino nuvažiavę šalyje apie 2200 kilometrų. Akmenys, uolos, labai mažai žydinčių augalų, atrodytų, ką ten veikti bitėms?

Kungalvės komunoje (savivaldybėje) iš 40 tūkstančių gyventojų yra 150 užsiimančių bitininkyste, jie laiko 800 bičių šeimų.

Palyginimui: Kupiškio rajone gyventojų yra perpus mažiau, o 160 bitininkų laiko 2 tūkstančius bičių šeimų.

Švedai jų laiko nedaug – 10 ar 20 šeimų. Patys medaus nesuka. Po medunešio išima iš avilių rėmus su koriais, nuveža į medaus perdirbimo gamyklą. Ten kompiuterizuotai, valdant linijas vienam robotui, atliekamas visas medaus gamybos procesas.

Bitininkai tik suvažiuoja pasiimti švarių rėmų ir į stiklainius jau supilstyto medaus. Švedai nežino keliarūšio medaus – pienių, grikių, liepų. Visas jų medunešis yra iš rapsų. Į jį dar dedama atvežtinio viržių medaus, paskaninama citrinų, eukalipto skonio ir kvapų stiprikliais.
Pasijuto lyg žiniuonis

J.Žeimantą ir kitus bitininkus ypač nustebino medaus gamybos technologija. „Seniai žinoma, kad medaus negalima stipriai kaitinti, ne daugiau kaip iki 50 laipsnių. Kitaip jis praranda vertingas savybes. Švedai kaitina iki 70 laipsnių, maišo, deda priedus, paskui išpilstę staiga ataušina. Tai lyg uogienės virimas“, – pasakojo pašnekovas.

Dar didesnę nuostabą atvykėliams sukėlė švedų požiūris į vertingiausius bičių produktus – bičių pikį, žiedadulkes.

„Lydydami vašką, jie viską išmeta lyg kokias atliekas. Švedai pripažįsta ir pažįsta tik medų“, – toks siauras šiauriečių požiūris nustebino lietuvius.

Užtat kai J.Žeimantas švedams pasakojo apie gydomąsias pikio savybes, klausytojai žvelgę į jį lyg kokį žiniuonį.

„Ne tik žinau, bet ir išbandęs esu: aliejuje ištirpdytas pikis gydo ausų uždegimus. Su spiritiniu pikiu esu sėkmingai išsigydęs odos žaizdas. Net mikrochirurgai taip patarė gydytis. Daug greičiau užgijo nei su kokiais cheminiais tepalais“, – pasakojo bitininkų vadovas.

Akivaizdu, apiterapija, gydymasis medumi, švedams yra dar neatrasta žemė, o gal naujų technologijų išstumta sena patirtis.
Žada bendradarbiauti

Švedams neužtenka savo surenkamo medaus. Per metus jie suvartoja jo 6 tūkstančius tonų. Pusė šio kiekio importuojama. Dažniausiai iš Belgijos, Norvegijos, Suomijos, Tailando.

„O kodėl negalėtų būti iš Lietuvos, iš Kupiškio? Tai mes bandėm aptarti, aiškintis. Lietuvoje jau gaunam Europos Sąjungos fondų paramą bitininkystei, galim plėsti bitynus ir verslą. Atrodo, kad švedams mūsų nuvežtas medus su koriais net žadą atėmė – ragavo kaip brangenybę, po kruopelę“, – prisiminė švedų susižavėjimą kupiškėnas.

Su Švedijos bitininkų draugijos valdybos nariu Larsu Nolbergeriu jau aptartos rinkų paieškos galimybės. Kupiškio bitininkai užmezgė asmeninius ryšius su Kungalvės komunos ir Marstrando salos bitininkais.

Liepos pabaigoje didelė jų grupė atvažiuos į Kupiškį. Ir atvažiuos ne vieni.
Švedų merė nori medžioti

Oficialią kupiškėnų delegaciją priėmė Kungalvės komunos valdžia. Beje, ji visiškai moteriška: merė Elisabeth Mattson ir vicemerė Ingela Rossi. Kupiškėnai buvo ypač pamaloninti, kai per oficialų priėmimą ant stalo merijoje buvo padėta trispalvė gyvų gėlių puokštė, tarsi Lietuvos vėliava.

Politikės užtikrino, kad savivaldybės galės bendradarbiauti turizmo, jaunimo reikalų, švietimo srityse. Merė domėjosi, ar Kupiškio miškuose yra daug žvėrių, ar leidžiama juos medžioti. Merės senelis buvo, o ir ji pati yra didelė medžioklių mėgėja.

Asmeninius ryšius užmezgė ir kiti keliautojai. Bitininkas Kupiškio dekanas kanauninkas Vladas Rabašauskas Marstrando salos keliose bažnytėlėse net turėjo progos atsistoti prie altoriaus ir tarti trumpą pamokslą lietuviškai.

„Įspūdžiai – neužmirštami, tikimės, kad bičių laikytojų užmegzta bičiulystė turės tęsinį“, – sakė J.Žeimantas.