Arbatų vaivorykštė: raudonoji arbata

Užeikite į parduotuvę ir pasiteiraukite raudonosios arbatos. Vieni darbuotojai gūžtels pečiais, kiti puls skaityti, kas parašyta ant pakelių, treti paduos pakelį su užrašu „Raudonoji arbata“.

Atrodytų, jei profesionalai nežino, ką parduoda, tai ko mums čia plėšytis rodant savo mitybos erudiciją? Ir vis dėlto malonu, kai žinai šiek tiek daugiau už profesionalą...

Kas iš tikrųjų yra raudonoji arbata? Pirmiausia turbūt reikėtų kalbėti apie klasifikacijos skirtumą. Mes, lietuviai, kone bet kokį karšta gėrimą, kuris nėra kava, vadiname arbata – geriame ramunėlių, čiobrelių, melisos arbatas ir panašiai. Taip klasifikuodami mes ir vaistingąjį krūmokšnį Roibos (Aspalathus linearis) iš Pietų Afrikos vadinsime raudonąja arbata. Iš tiesų tokia klasifikacija nėra teisinga: įvairių žolelių, šaknelių, stiebelių karštus gėrimus teisinga būtų vadinti ekstraktais.

Jeigu paskaitytume klasikinę Kinijos klasifikaciją, tai arbata yra tik arbatkrūmio Camellia sinensis lapai. Pasaulis linkęs laikytis arbatos tėvynės klasifikacijos, todėl Roibos krūmelio nevadinkime arbatkrūmiu.

Camellia sinensis lapai, priklausomai nuo surinkimo laiko ir apdorojimo technologijos, gali tapti juodąja, žaliąja, baltąja ar raudonąja arbata.

Raudonoji arbata – tai pusiau fermentuota arbata, gaminama Šri Lankoje, Taivanyje ir Kinijoje. Vytinimo metu arbatos lapeliuose esančios medžiagos reaguoja su deguonimi ir įgauna raudoną spalvą. Lapeliai turi būti sveiki, nesusmulkinti ir nesusukti.

Ši arbata vis labiau populiarėja ir tai nekelia nuostabos. Šiuolaikiniai tyrimai (jų rezultatai prieinami ir nemokantiems skaityti kinų raštų, nes atlikti ne tik Kinijoje, bet ir Europoje, Amerikoje) patvirtina senolių žinias, taip pat pažymi, kad raudonoji arbata padeda kovoti su cholesterolio pertekliumi, antsvoriu, valo organizmą nuo toksinų, turi priešvėžinių savybių. Japonijos mokslininkai, ištyrę šį augalą, jame aptiko daugybę naudingų medžiagų. Raudonoji arbata turi daug polyphenolio, kurio poveikis organizmui nėra mažesnis nei gaunamas iš daržovių ir vaisių.

Raudonojoje arbatoje yra geležies, kalio, vario, cinko, magnio, fluoridų (atkreipkite dėmesį: fluoras natūraliuose junginiuose nėra nuodingas), mangano ir natrio. Raudonoji arbata suteikia žvalumo, energijos.

Raudonojoje arbatoje gausu antioksidantų. Gyvename vis labiau užterštoje aplinkoje, todėl natūralių antioksidantų (vitaminų C, E, bioflavonoidų, karotino) gauname vis mažiau ir mažiau. Ne tik dėl padidėjusio oksidavimosi, bet ir dėl didėjančio antioksidantų trūkumo mūsų organizmas patiria vis didesnį įvairiausių ligų antpuolį – nuo vėžio ir virusinių infekcijų iki medžiagų apykaitos sutrikimų.

Daugelis tyrimų parodė, kad raudonoji arbata pasižymi labai efektyviais natūraliais antioksidantais. Taip pat lėtina senėjimo procesą, nes mažina šalutinių oksidacijos, vykstančios smegenyse senėjimo metu, produktų poveikį.

Tyrimų su gyvūnais metu nustatyta, kad raudonoji arbata mažina rentgeno spindulių daromą kancerogeninį poveikį. Žalioji arbata, beje, tuo nepasižymi.

Tai tik maža dalis raudonosios arbatos naudingų savybių. Pamąstykime: jei kviečiame draugus susitikti, paprastai – „puodeliui kavos“. Kaip dažnai mes kviečiame susitikti puodeliui arbatos?

Prisišveitę riebaus maisto, paprastai užsigeriame puodeliu kavos su Napoleono torto gabalėliu, o paskui skundžiamės, kad viename veidrodyje atvaizdas nebetelpa, blogai miegame, esame irzlūs ir apsnūdę.

Paskaičius statistiką, turime sutikti, kad Azijos šalyse žmonės mažiau serga, ilgiau gyvena, yra plonesni ir energingesni, o nuo cholesterolio kenčia kur kas mažesnis procentas gyventojų. Panagrinėjus kinų ar japonų mitybą, nori nenori susimąstai – gal dar ne per vėlu bent šiek tiek pakeisti savo valgymo įpročius?