Ar Sovietų Sąjungos siūlymas galėjo pakeisti XX a. istoriją?

Josifas Stalinas buvo „pasiruošęs prie Vokietijos sienos perkelti daugiau nei milijoną karių tam, kad sulaikytų A. Hitlerio agresiją dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui“, rašo telegraph.co.uk. Maždaug 70 metų slėpti dokumentai atskleidžia, jog Sovietų Sąjunga, norėdama įtraukti Didžiąją Britaniją ir Prancūziją į antinacistinį aljansą, pasiūlė nusiųsti galingą karinę jėgą.

Toks susitarimas galėjo pakeisti XX amžiaus istoriją ir neleisti sudaryti A. Hitleriui pakto, kuris leido Vokietijai nevaržomai pradėti karą su kaimyninėmis šalimis, su Josifu Stalinu.

Karinės pagalbos siūlymas padėti suvaržyti A. Hitlerio veiksmus buvo pateiktas sovietų karinės delegacijos Kremliuje susitikime su britų ir prancūzų delegacija 1939-aisiais – dvi savaitės prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui.

Naujai atskleisti dokumentai rodo, jog sovietai, jeigu iš pradžių būtų įveiktas Lenkijos pasipriešinimas į savo teritoriją įsileisti Raudonąją armiją, prie Vokietijos sienos galėjo dislokuoti labai dideles pėstininkų, artilerijos ir oro pajėgas. Tačiau Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos delegacijos – turėjusios įgaliojimus derėtis, tačiau negalėjusios sudaryti jokių sutarčių – neatsakė į 1939-ųjų rugpjūčio 15-osios sovietų pasiūlymą. J. Stalinas po savaitės sudarė garsiąją nepuolimo sutartį su hitlerine Vokietija.

Molotovo-Ribbentropo paktas buvo pasirašytas rugpjūčio 23 d. – likus savaitei iki Vokietijai užpuolant Lenkiją ir taip pradedant pasaulinį karą. Tačiau, anot Rusijos užsienio žvalgybos majoro-generolo Levo Sotskovo, taip niekada nebūtų įvykę, jeigu Vakarai būtų parėmę J. Stalino pasiūlymą.

„Tai buvo paskutinė proga nugalabyti vilką, netgi po to, kai N. Chamberlainas ir Prancūzija padovanojo Vokietijai Čekoslovakijos Sudetų sritį Miuncheno sutartimi“, – sakė jis.

Pagal Sovietų pasiūlymą, prie Vokietijos sienų būtų buvę dislokuota 120 pėstininkų divizijų (po 19 tūkst. karių kiekvienoje), 16 artilerijos divizijų, 5 tūkst. sunkiosios artilerijos vienetų, 9,5 tūkst. tankų ir apie 5,5 tūkst. lėktuvų ir bombonešių. Tačiau Didžiosios Britanijos delegacijos vadovas admirolas seras Reginaldas Draxas Sovietams teigė, jog gali tik kalbėtis, o ne sudarinėti konkrečias sutartis.

Tuo metu D. Britanija turėjo tik 16 kovinės parengties divizijų ir toks menkas britų pasiruošimas artėjant galimai krizei glumino Sovietus.

„Jeigu britai, prancūzai ir lenkai būtų rimtai apsvarstę šį pasiūlymą, tai dvejuose frontuose prieš Vokietiją galėjome turėti apie 300 divizijų – du kartus daugiau nei tuomet turėjo A. Hitleris, – teigė L. Sotskovas. – Tai buvo galimybė išgelbėti pasaulį ar bent jau sustabdyti vilką“.

Apie Sovietų bandymą sukurti antinacistinį aljansą su britais ir prancūzais buvo žinoma, tačiau tik dabar paaiškėjo, kokio mąsto siūlymą Maskva buvo pateikusi.

Populiarios knygos apie J. Staliną autorius Simonas Sebagas Montefiore teigia, jog atskleistuose dokumentuose yra detalių, kurių iki šiol Vakarų istorikai nežinojo: „Stalino pasiūlymo detalės patvirtina tai, kas buvo žinoma: britai ir prancūzai 1939-aisiais neteko labai geros progos išvengti Vokietijos agresijos, dėl kurios vėliau kilo Antrasis pasaulinis karas. Dabar galime manyti, jog J. Stalino ketinimai sukurti aljansą buvo rimtesni nei manėme“.

Profesorius Donaldas Cameronas Wattas teigė, kad duomenys yra nauji, tačiau jis skeptiškai vertina teiginius, jog tokie duomenys buvo pateikti susitikimo metu.

„Tai nebuvo minima nei viename iš trijų dienoraščių – dviejų britų, įskaitant R. Draxo, ir vieno prancūzų. Aš asmeniškai nemanau, jog rusų siūlymas buvo rimtas“, – sakė jis.

Išslaptinti archyvai, apimantys periodą nuo 1938-ųjų pradžios iki karo 1939-aisiais pradžios, atskleidžia, jog Kremlius žinojo apie beprecedentį Čekoslovakijos atidavimą nacistinei Vokietijai dar iki Miuncheno sutarties 1938-aisias pasirašymo.

„Nuo pat proceso pradžios, nuo pirmų slaptų susitikimų tarp Britanijos ir Prancūzijos, mes tiksliai supratome, kas vyksta, – sakė L. Sotskovas. – Buvo aišku, kad nuolaidžiavimas nesibaigs Sudetų srities atidavimu, o britai ir prancūzai net piršto nepajudins, kai Hitleris toliau užiminės tą šalį“.

J. Stalino šaltiniai, pasak majoro-generolo, buvo Sovietų žvalgai Europoje, tačiau ne Londone – „jie greičiausiai buvo Paryžiuje arba Romoje“.

Prieš pat Miuncheno sutarties pasirašymą 1938-aisiais Čekoslovakijos prezidentui Eduardui Benesui buvo labai aiškiai liepta neprašyti karinės pagalbos pagal sutartį su Sovietų Sąjunga. „Neville‘is Chamberlainas žinojo, jog Čekoslovakija buvo paaukota tą pačią dieną, kai jis 1938-aisiais grįžo iš Miuncheno su A. Hitlerio parašu“, – sakė L. Sotskovas.

Slapti pasitarimai 1939-ųjų rugpjūtį – penki mėnesiai po to, kai Vokietija įžygiavo į Čekoslovakiją – tarp britų-prancūzų karinės delegacijos ir Sovietų atskleidė Vakarų impotenciją ir neviltį prieš nacių agresiją.

Lenkija, per kurios teritoriją būtų žygiavusi Raudonoji armija, griežtai pasisakė prieš tokį aljansą. Be to, Britanija abejojo Sovietų pajėgų efektyvumu, kadangi dar prieš metus J. Stalinas pravalė savo kariuomenės generolų gretas.

Rusų istorikai naujai išslaptintus dokumentus panaudos kontraversiškos Stalino sutarties su Hitleriu paaiškinimui ir buvusio lyderio veiksmų pateisinimui.

„Buvo aišku, jog Sovietai liko vieni ir jie privalėjo atsisukti į Vokietiją ir pasirašyti nepuolimo sutartį tam, kad įgytų papildomo laiko artėjančio konflikto pasiruošimui“, – teigė L. Sotskovas.

Vėliau 1939-ųjų rugpjūčio 21 dieną Prancūzijos bandymai atnaujinti derybas buvo atmesti, kadangi jau vyko slaptos Sovietų-Nacių derybos. Ir tik po poros metų, po A. Hitlerio puolimo prieš Rusiją 1941-ųjų birželį, Vakarai ir Sovietai sudarė aljansą prieš hitlerinę Vokietiją, tačiau tada Prancūzija, Lenkija ir didžioji dalis Europos buvo okupuota vokiečių.