Saulė labiau panaši į moliūgą nei į rutulį

Naujausi mokslininkų tyrimai atskleidžia dar vieną įdomią detalę apie mūsų gimtąją žvaigždę – pasirodo, didelio aktyvumo pikais žvaigždės forma iš apvalios virsta į elipsę.

Nesenai atliktame tyrime mokslininkai naudojo duomenis, gautus iš automatinio kosminio zondo RHESSI, kuris užfiksavo, kaip didelio aktyvumo metu Saulė tarsi susispaudžia. „Dėl ypatingai didelės gravitacijos, Saulė yra ne tik didžiausias mūsų sistemos objektas, bet ir pats stabiliausias, - aiškina Hugh Hudson, vienas iš tyrimų autorių. – žvaigždės formos netolygumai paprastai neviršija 0,001%, tačiau išmatuoti tokius formos netolygumus yra gana sudėtingas uždavinys.“

Kosminis teleskopas RHESSI į orbitą iškeltas dar 2002 metais. Jis dirba rentgeno ir gama spindulių diapazone, o pagrindinė teleskopo užduotis – Saulės aktyvumo stebėjimas. Ir nors į pradinę jo paskirtį niekas neįtraukė Saulės formos matavimų, tačiau tam jis tinka praktiškai geriausiai iš visų dabartinių turimų prietaisų. Zondas skriedamas orbita dar ir sukasi aplink savo ašį gana padoriu greičiu – 15 apsisukimų/min. Saulę fotografuoja su specialia greitaeige įranga, o programinis nuotraukų apdorojimas leidžia praktiškai eliminuoti sistemines paklaidas. Todėl zondas labai tiksliai fiksuoja net ir nedidelius Saulės ekvatoriaus zonos diametro pokyčius.

Tyrinėdami zondo persiųstas nuotraukas astronomai pastebėjo įdomų dalyką – pasirodo, Saulė primena ne tiek idealų rutulį, kiek melioną – kitaip tariant ji turi nežymų, bet pastebimą išplatėjimą ties pusiaujo zona. Žinoma, tai nereiškia, jog pati žvaigždė „išsipučia“ – reikia prisiminti, jog Saulės paviršius yra labai dinaminis su nuolatiniais plazmos formuojamais „burbulais“ ir peraugančiais į pliūpsnius, kurie dar vadinami perturbacijomis. Tačiau iki šiol buvo manoma, jog šie pliūpsniai yra daugiau ar mažiau tolygus visame žvaigždės paviršiuje. Tačiau dabar paaiškėjo, jog pliūpsnių suformuotos paviršinės „juostinės struktūros“, vizualiai išplečiančios Saulės spindulį, yra labiausiai sukoncentruotos pusiaujo zonoje. RHESSI matavimų duomenimis, gautais 2004 metais, šios Saulės struktūrinės paviršiaus juostos padidino matomo paviršiaus spindulį 10,77 (±0,44) kampinių milisekundžių. Iš pirmo žvilgsnio tai labai menkas pokytis – jis prilygsta žmogaus plaukui, žiūrint toliau nei iš pusantro kilometro. Tačiau įvertinant Saulės dydį, nedideli pokyčiai rodo didelės apimties nematomus procesus, aiškina NASA specialistai.

Pasirodo, tokie „nedideli“ Saulės formos pokyčiai sukuria žvaigždės gravitacinio lauko pokyčius, dėl ko netoli esančiame Merkurijuje gali susiformuoti visai apčiuopiami virpesiai. Be to, tokių juostinių struktūrų formavimasis kalba apie gana didelius vidinius materijos judėjimus Saulės viduje. Kas tai lemia, mokslininkai dar tiksliai nežino, bet spėja, jog žvaigždės formavimosi metu jos viduje galėjo susiformuoti greitai besisukantis branduolys, truputi pasviręs atžvilgiu išorinių Saulės sluoksnių. Tad RHESSI pateikti matavimų duomenis yra labai vertinga medžiaga išsamesniam teorijų tikslinimui.

Tačiau jau dabar aišku, jog Saulės formos netolygumus formuojantys paviršinis plazmos judėjimas yra stipriai susijęs su žvaigždės magnetiniu lauku. „Kuomet mes įvertinsime visus efektus, sukuriamus Saulės magnetinio lauko, tuomet mes gausim tikslius duomenis apie jos paviršiaus formos neidealumą, sukuriamą vien jau dėl didelės gravitacijos bei žvaigždės sukimosi“, - aiškina Hugh Hudson.