Paskutinysis Singapūro kaimas

Vešliame sode tarp spalvingų betoninių namų su kiaurais metaliniais stogais auga vešlus paprikų ir citrinų sodas. Čia Kampong Buangkok – kaimas Singapūre, kuriame nėra nei gatvių, nei kompiuterių. Toks vaizdas lyg ir neišsiskirtų iš didžiosios pietinės Azijos dalies gyvenviečių, jei ne vienas esminis faktas – tai yra paskutinysis kaimas didžiuliame ir moderniame mieste, kur tokioms „keistenybėms“ jau neliko vietos.

Paprasti kampongai – malajų žodis, reiškiantis kaimą – šeštajame dešimtmetyje buvo ligų ir prastų sanitarinių sąlygų sinonimas. Būtent tada vietinė valdžia pradėjo statyti vadinamuosius vyriausybinius namus (angl. government housing), kurie pamažu pradėjo stumti iš „mados“ kaimus. Prasidėjus masiniams persikėlimams į daugiaaukščius daugiabučius, pradėjo mažėti kaimų skaičius.

Kažkada vieninteliame likusiame Kampong Buangkok gyveno 40 šeimų – dabar čia jų likę tik 28. Visi vietiniai gyventojai ištikimai saugo savo bendruomenės ryšius tarp aukštai iškilusių bananmedžių. „Aš pažįstu visus savo kaimynus, mes kasdien susitinkam, o durys jiems visada atviros. Tai visai kas kita nei HDB (angl. Housing Development Board) butai, kur galite gyventi nepažinodami nieko“, sako sekretore dirbanti Ramlah binte Kamsah, kuri kaime gyvena jau 40 metų.

Šiaurės rytinėje Singapūro dalyje esanti gyvenvietė užima maždaug trijų futbolo aikščių žemės plotą. Automobilių čia vos keletas. „Jie visada manes klausia, ar aš čia norėčiau nutiesti kelią, tačiau aš jiems atsakau – jokio kelio. Tikruose kamponguose nebūną jokių gatvių“, sako Kampong Buangkok žemės savininkė Sng Mui Hong, mostelėdamas ranka į kaimo viduriu nusidriekusį pramintą taką. Į penktąjį dešimtmetį įžengusi moteris šį žemės lopinėlį paveldėjo iš savo tėvo.

Nors klestinti ekonomika ir užsieniečių antplūdis iki raudonumo įkaitino nekilnojamojo turto rinką, jos kainos už nuomą yra mažos – $6,50 per mėnesį – ir nekinta jau 30 metų. „Jei jūs padidinsite nuomos kainą, ir kainos išorėje taip pat padidės, kaip gi čia esantys žmonės su tuo susidoros?“, klausia Sng, kuri taip pat pamini, kad daugelis kaimo gyventojų yra neturtingi.

Gyvenvietė žemumoje esančioje teritorijoje buvo įkurta prieš 60 metų – būtent dėl žemumos jai teko patirti daugybę potvynių. Tačiau didžiausia dabartinė grėsmė kyla ne dėl gamtos išdaigų, o dėl nepasotinamo Singapūro apetito žemei. Teritorijos stygiumi pasižyminti sala yra maždaug pusės Londono su visais priemiesčiais dydžio, o populiacijos tankis čia yra vienas didžiausių pasaulyje. Ištisus dešimtmečius čia sausumą bandoma „atkovoti“ iš jūros ir taip gauti erdvės tolimesnei plėtrai.

 „Žinoma, mes norėtume išsaugoti šį kampongą. Tai yra paskutinysis senojo Singapūro požymis, visa kita kas buvo sena jau yra sunaikinta“, sako vienas vietinis gyventojas. Tačiau vyriausybė planuoja šį plotą panaudoti mokykloms ir gyvenamiesiems namams. „Dėl poreikio optimizuoti žemės panaudojimą jos trūkumu pasižyminčiame Singapūre gali būti neparanku išsaugoti kaimą jo dabartinėje būsenoje“, pareiškė viena vyriausybinių pertvarkymų agentūros atstovė.