Nesuprantama žmogaus savybė – altruizmas

Jei jūs tikite, kad nėra tokio dalyko kaip altruizmas, vadinasi, dirbate geroje kompanijoje. Knygoje „The Selfish Gene“ („Savanaudiškumo genas“) autorius Ričardas Doukinsas (Richard Dawkins) rašo, kad mes privalome „bandyti išmokyti dosnumo ir altruizmo, kadangi esame gimę savanaudžiais“. Netgi jei mes rūpestingai ir maloniai bendraujame su savo šeimų nariais, tai nesiskaito, kadangi už tai gauname tam tikrą atlygį, bent ja biologine prasme: šeimos nariai dalinasi tais pačiais genais, taigi padėdami jiems mes netiesiogiai pratęsiame savo genetinį „nemirtingumą“. Tačiau kitos tariamo altruizmo apraiškos dažnai yra tik mainai abipusės naudos pagrindu. „Jei tu pakasysi man nugarą, tada aš pakasysiu tavąją – ir nesvarbu kiek vėliau tai įvyks“ – toks mąstymas taip pat nėra nesavanaudiškas.

Visa tai turi logikos evoliucijos požiūriu, kadangi švaistyti laiką ir energiją padedant kažkam be jokios grįžtamosios naudos pastato jus į aiškiai nenaudingą padėtį kovojant dėl išlikimo. Vienintelė problema yra ta, kad per pastaruosius metus atsirado įrodymų, jog žmonės imasi tikrojo altruizmo veiksmų. Pavyzdžiui, eksperimentinėse situacijose žaidžiant žaidimus atsirastų nemažai žmonių, kurie dalintųsi pinigais su nepažįstamuoju, net jei jiems iš to nėra jokios naudos. Tai paskatino biologus padaryti išvadą, kad altruizmas yra žmogaus prigimties dalis. Tyrinėtojams netgi pavyko nustatyti, kad specifinį geną kodiniu pavadinimu AVPR1 turintys asmenys labiau linkę į altruizmą lyginant su vidurkiu. Tačiau jie niekaip negali nuspręsti, kaip arba kodėl ši savybė apskritai išsivystė.
Nju Džersio Rutgers universiteto (JAV) mokslininko Roberto Triverso manymu, grynasis altruizmas yra klaida. Jis teigia kad natūrali atranka buvo palankesnė altruistiškiems žmonėms, kadangi mažose ir glaudžiais santykiais persipynusiose grupėse, kuriose teko gyventi mūsų protėviams, altruistai galėjo tikėtis grįžtamosios savitarpio pagalbos. Tačiau mūsų globalizuotame pasaulyje, kur daugelis mūsų sąveikų vyksta su visiškai nepažįstamais žmonėmis, kurių mes greičiausiai daugiau niekada nesutiksime, mūsų altruistiniai polinkiai tarsi suklaidinami ir netinkamai adaptuojami, nes už juos mainais greičiausiai nieko negausime.

Tačiau kiti tyrinėtojai su tuo nesutinka. Jie laikosi pozicijos, kad altruizmas negali būti genetinės evoliucijos produktas. Tokio požiūrio atstovai teigia, kad nuo pat tada, kai mūsų protėviai pradėjo keisti savo aplinką kultūros pagrindu, mūsų savybes formavo vienalaikė genetinė ir kultūrinė evoliucija. Tokia evoliucija pirmenybę gali teikti ne tik tiems bruožams, kurie suteikia naudos pavieniams asmenims, bet ir tiems, kurie suteikia naudos kuriai nors grupei žmonių kitos grupės atžvilgiu. Būtent taip susiformavo altruizmas – jis yra būtinas socialiniam sąryšiui formuoti ir tvirtinti. Socialiai tvirtesnės grupės turi daugiau šansų išlikti sąveikaudamos su kitomis grupėmis.
Filosofinio mechanistinio lygmens požiūriu bendra genetinė-kultūrinė evoliucija turi prasmės. Egzistuoja aiškūs socialiniai mechanizmai, kurie skatina altruizmą: pavyzdžiui, baimė būti nubaustam, reputacijos gerinimas, religijos ir valdžios atstovų skleidžiamos teisingumo idėjos ir įtaiga. Egzistuoja požymių, kad altruizmas turi biologinių šaknų. Smegenų nuotraukos rodo, kad jis stimuliuoja už atpildą atsakingus mūsų smegenų centrus. Dar svarbiau tai, kad geno atmainą AVPR1 turintys asmenys yra labiau linkę į altruizmą. Jų smegenys imlesni vazopresino – hormono, susijusio su socialinių sąryšių formavimu ir netiesiogiai skatinančio gerą savijautą poveikiui. Žinoma, kai kas gali ginčytis, kad jei atsitiktinės geranoriškumo apraiškos mus stimuliuoja protiškai, tai vėlgi nėra grynasis altruizmas.