Nesuprantama žmogaus savybė – polinkis į meną

Problemų kyla ir norintiems paaiškinti evoliucijos įtaką žmogiškajam polinkiui kurti meno kūrinius. Darvinas darė prielaidą, kad meno šaknys glūdi seksualinės atrankos srityje. New Mexico Albuquerque universiteto mokslininkas Džefris Mileris (Geoffrey Miller) yra šios idėjos šalininkas. Jis mano, kad menas yra tarsi povo uodega – brangus tinkamumo evoliucijai demonstravimo įrankis.

Dž. Milerio tyrimai rodo, kad tiek bendri protiniai gebėjimai, tiek asmenybės savybė būti atviram naujiems potyriams koreliuoja su meniniu kūrybiškumu. Jis taip pat yra nustatęs, kad moterys, būdamos savo mėnesinio vaisingumo ciklo pike, pirmenybę daugiau teikia kūrybiškiems, o ne turtingiems vyrams. Tačiau Dž. Mileris pripažįsta, kad vien tik seksu negalima paaiškinti meno evoliucijos. „Jis galėjo atsirasti su kažkokia kita funkcija, o seksualumo demonstravimo funkcija atsirado vėliau“, svarsto tyrinėtojas. Taigi kokiems kitiems tikslams gali pasitarnauti menas?

Kalifornijos Santa Barbara universitete dirbantys evoliucijos psichologai Džonas Tobis (John Tooby) ir Leda Kosmides (Leda Cosmides) mano, kad poreikis ieškoti estetinių potyrių galėjo mus paskatinti siekti suprasti skirtingus pasaulio aspektus – tuos, su kuriais negalėjo susidoroti gimimo metu įgyta smegenų „aparatūra“. Naujosios Zelandijos Oklando universiteto mokslininkas Brainas Boidas (Brian Boyd) laikosi panašios nuomonės. Jis įsitikinęs, kad menas yra intelektinio žaidimo forma, leidžianti mums tyrinėti naujus horizontus tuo pat metu būnant saugioje aplinkoje.

Kita idėja teigia, kad menas yra socialinės adaptacijos įrankis. Sietlo Vašingtono Universiteto mokslininkė Elen Disanajake (Ellen Dissanayake) daro prielaidą, kad tai yra priemonė tam tikriems objektams ar įvykiams suteikti „išskirtinumo“, žmogaus emocijas veikiant, tarkime, spalvomis arba ritmu. Ji mano, kad šis procesas padėjo mūsų protėviams padidinti šansus išlikti, nes taip susiedavo bendruomenę tarpusavyje. Šis „išskirtinumo suteikimas“ galėjo prasidėti nuo maginių arba antgamtinių ritualų, o vėliau įgavo daugiau estetinį pavidalą.

Nei viena iš šių teorijų nepaaiškina, iš kur atsirado mūsų estetikos suvokimas. Kalifornijos Santa Barbara universiteto mokslininkas Maiklas Gazaniga (Michael Gazzaniga) siūlo, kad mes galime būti biologiškai užprogramuoti vertinti tam tikrus vaizdus, tokius kaip simetrinės struktūros, kaip malonesnes estetiniu požiūriu, t. y. gražesnes tiesiog dėl to, kad mūsų smegenys gali greičiau apdoroti tokią informaciją. Tačiau jis taip pat prideda, kad į kai kuriuos kūrinius mes reaguojame teigiamai ne dėl to, kad jis mums patinka estetiškai, bet dėl to, kad jų pamatymas, arba dar geriau – jų įsigijimas – veikia tarsi socialinio statuso indikatorius. Dž. Mileris šią teoriją išplėtoja dar toliau. „Paprastai prireikia daug natūraliai intuicijai prieštaraujančio lavinimo, kad žmogus išmoktų atskirti gerą šiuolaikinio meno kūrinį nuo prasto“, teigia ekspertas. „Dauguma žmonių neturi laiko tokiam elitiniam estetiniam skoniui išlavinti – nepaisant to, kad jis pats savaime yra tam tikra savo išskirtinių savybių demonstravimo forma“.