Kone visoje Žemėje po masinio išmirimo gyvybės nebūta 5 mln. metų

Maždaug apie 5 mln. metų po didžiausio Žemės istorijoje gyvybės išmirimo didžiojoje mūsų planetos dalyje buvo taip karšta, kad tokioje aplinkoje nebūtų išgyvenęs beveik joks gyvas tvarinys, priėjo išvadą mokslininkai. Tyrėjai ilgai gvildeno vadinamojo pražudytojo pasaulio scenarijų, kuris Žemę ištiko po Permo-Triaso periodu (prieš maždaug 250 mln. metų) įvykusio masinio išmirimo.

Išmirimo mastai buvo kolosalūs: 96 proc. jūros gyvybės ir 70 proc. sausumos stuburinių nuo žemės paviršiaus nušlavė pasaulinė katastrofa – veikiausiai tai galėjo būti mirtina superugnikalnių aktyvumo ir globalinių klimato pokyčių derinys.

Kad po masinio išmirimo atsirastų naujos rūšys, paprastai turi praeiti dešimtys tūkstančių metų. Tačiau Permo-Triaso periodo armagedonas buvo toks pražūtingas, kad mirties zona Žemė buvo virtusi ištisus 5 mln. metų. Naujo tyrimo rezultatai gali paaiškinti, kodėl.

Tropinėse platumose temperatūra pasiekė mirtinas aukštumas: oras įkaito iki +60 ºC, jūrų vanduo – iki +40 ºC. Išsigelbėjimo keliai gyvybei buvo atkirsti.

„Pasaulinis atšilimas seniai buvo siejamas su Permo periodo pabaigos masiniu išmirimu, tačiau šis tyrimas yra pirmasis, iliustruojantis, kaip ekstremalūs temperatūrų pokyčiai uždelsė gyvybės atsinaujinimo procesus ir šie negalėjo įsijungti net keletą milijonų metų“, – aiškina Lydso universiteto tyrėjas Jadongas Sunas (Yadong Sun).

Keletą milijonų metų trukusio karštojo periodo metu tropinėse platumose neaugo miškai – tik krūmokšniai ir skurdūs pavieniai augalai. O jūrose išliko tik kiaukutiniai moliuskai. Tokiame karštame ore nebūtų išgyvenęs joks sausumos gyvūnas – tokio karščio nebūtų pajėgusi atlaikyti jokia medžiagų apykaitos sistema. Didžiuoju mirties periodu gyvybė nuo šutinančios kaitros gelbėtis galėjo nebent poliariniuose regionuose.

Anot tyrėjų, kurie tyrimo ataskaitą publikavo žurnale „Science“, pažeistas pasaulinio anglies dvideginio ciklas planetoje sudarė idealias sąlygas vadinamajam „šiltnamio efektui“. Paprastai klimato temperatūrą padeda reguliuoti augalija (ji sugeria anglies dvideginio perteklių). Tačiau be floros likusi Žemė buvo pasmerkta „šiltnamio efektui“ – atmosferos temperatūra vis kilo.

Mokslininkai ištyrė 15 tūkst. konodontų (angl. conodonts) – nebeegzistuojančių mažų, dantytų, į ungurius panašių žuvų fosilijų, rastų Pietų Kinijoje. Tyrinėdami fosilijose likusius deguonies atomus, mokslininkai pajėgė apskaičiuoti, kokia vyravo temperatūra prieš milijonus metų.

„Niekas dar nėra drįsęs pareikšti, kad praeityje klimatas buvo pasiekęs šitokias temperatūros aukštumas, – tvirtina Lydso universiteto Žemės ir aplinkos mokyklos profesorius Polas Vignalas (Paul Wignall). – Telieka tikėtis, kad ateityje tokios aukštumos, kokių būta prieš 250 mln. metų, niekados nebus pasiektos. Priešingu atveju, gyvybei atsigauti reikės net keleto milijonų metų.“