Kinotyrininkas Vytautas Mikalauskas savo knygoje „Kinas Lietuvoje. Nuo atrakciono iki nacionalinio meno“ rašo, kad kai 1897 m. Lietuvos žiūrovai pirmąkart išvydo „gyvuosius paveikslėlius“ – kiną, nuostaba nebuvo vienintelė jų reakcija. Kai kurių žiūrovų manymu, vaizdo atkūrimo aparato viduje tūno velnias. Tačiau šiandien „judantys paveikslėliai“ mūsų visuomenėje yra įprasta ne tik meno, kultūros išraiška, bet ir vienas iš svarbiausių būdų pateikti informaciją. Pastaroji funkcija dabar suvokiama kiek kitaip nei praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje. Pamatyti realybę tokią, kokią kine žiūrovai matė tuomet, galima internete atvertuose Lietuvos dokumentinio kino archyvuose.

Nuo 2010 metų gegužės mėnesio Lietuvos centrinis valstybės archyvas Europos regioninės plėtros fondo ir bendrojo finansavimo lėšomis vykdo projektą „Lietuvos dokumentinis kinas internete (e-kinas)“. Projektą įgyvendinant skaitmeninamos dokumentinio kino juostos, siekiant jas išsaugoti ir suteikti galimybę peržiūrėti kiekvienam žmogui, turinčiam prieigą prie interneto.

Pasak projekto vykdytojos Valerijos Jusevičiūtės, jau veikiančioje interneto svetainėje www.e-kinas.lt lankytojai gali peržiūrėti 1918–1961 metų dokumentinę medžiagą, filmus, atskleidžiančius Lietuvai svarbius įvykius, žmonių kasdienybės detales. „Tikime, kad projektas sudomins ne tik mokslininkus, kino kūrėjus, įvairių sričių tyrinėtojus, bet ir bus naudingas plačiajai visuomenei“, – sakė V. Jusevičiūtė. Svetainėje lankytojai gali ieškoti juos dominančių skaitmeninių vaizdų, peržiūrėti archyvinę medžiagą ir užsisakyti dokumentines filmų kopijas.

Interneto svetainėje www.e-kinas.lt šiuo metu galima pamatyti pirmąsias 1919–1940 m. sukurtas lietuviškos kino kronikas, 1944–1961 metais sukurtus kino žurnalus ar net pažvelgti, kaip gyveno į JAV miestą Čikagą emigravę lietuviai.

Būdas išsaugoti

Garsus Lietuvos dokumentininkas Algirdas Tarvydas, sukūręs beveik penkis šimtus kino žurnalų siužetų, per keturias dešimtis autorinių filmų apie žymius Lietuvos kultūros veikėjus (poetus Bernardą Brazdžionį ir Marcelijų Martinaitį, aktorių Laimoną Noreiką, archeologę Mariją Gimbutienę ir kt.), sako, kad dokumentikos reikšmė didėja, tačiau vis svarbesnis tampa ir jos išsaugojimo klausimas. „Dokumentinio kino esmė – įvykio istorijos išsaugojimas. Režisieriaus tikslas – sustabdyti ir užfiksuoti realybę, kad istorija būtų išsaugota ateities kartoms, – sako A. Tarvydas. – Kiek filmų yra sukurta... Tačiau jie nėra pasiekiami ne tik visuomenei, bet ir specialistams. Juose – mūsų istoriją, į kurią žvelgdami dabar, žinodami istorinį kontekstą, galime prisiliesti prie mūsų šalies istorijos, lengviau suprasti laikmečio žmonių mąstyseną.“

Šiuo metu archyve saugomas Lietuvos dokumentinis kinas yra sunkiai prieinamas visuomenei dėl fizinių laikmenų – kino juostų – būklės. Senųjų Lietuvos kino filmų juostos nyksta dėl natūralaus nesustabdomo senėjimo proceso, todėl tampa vis sudėtingiau jas demonstruoti. Kino juostoms reikia atidžios priežiūros. Jų fizinė būklė nuolat profilaktiškai tikrinama, atliekami būtini originalios laikmenos valymo, restauravimo darbai. Juostos saugomos specialiose kontroliuojamos ir reguliuojamos temperatūros ir drėgmės patalpose. Todėl naujųjų technologijų suteikiama išeitis – skaitmeninimas – laikomas vienu tinkamiausių technologinių būdų siekiant išsaugoti kultūros paveldą ir pateikti jį visuomenei.

Juostas saugojo nuo valdžios atstovų

Sovietinės okupacijos metais daug tarpukario lietuvių dokumentikos dingo. Iki tol sukurtų mūsų šalies kinematografų darbų nebuvo leidžiama žiūrėti, siekta sudaryti įspūdį, kad lietuviško kino apskritai nebuvo. Kadangi sovietai kiną laikė galinga propagandos priemone, jis turėjo rodyti realybę tokią, kokia ji „turėjo būti“ valdžios užsakymu. Už netinkamai pasirinktas temas, vaizdavimo būdą kinematografams grėsė įkalinimas ir tremtis Sibire. Tiesa, pokariu filmus apie Lietuvą daugiausia kūrė tuometinės valdžios iš Rusijos, Baltarusijos atsiųsti režisieriai ir operatoriai.

A. Tarvydas pasakoja, kad siekdami išsaugoti lietuviško kino juostas archyve dirbę lietuviai ant jų vyniodavo sovietinę kroniką. „Tikrindamas juostų rites inspektorius išvynioja „teisingąją“ dalį, apžiūri, ar viskas tvarkinga ir padeda. Tokiu būdu buvo išsaugota nemaža dalis vertingos archyvinės medžiagos“, – sakė A. Tarvydas. Vis dėlto dalies juostų baigtis – tragikomiška. Pasak režisieriaus, nitroacetate ištirpdyta juosta virsdavo gerais ir tuomet brangiai kainavusiais klijais, tinkamais kaliošams klijuoti. Todėl gindamiesi nuo skurdo juostų savininkai kai kurias iš jų pavertė...kaliošais. Dalis išsaugotų kino juostų laikoma JAV gyvenančių išeivių kolekciniuose archyvuose ir net Brazilijos nacionaliniame muziejuje.

Nykstantis kino žanras – kronikos

1931–1932 metai, pasak Algirdo Tarvydo, buvo Lietuvos kino sužydėjimo laikotarpis. Vienas po kito žiūrovams buvo pristatomi lietuvių autorių darbai. 1931-iais buvo išleistas įstatymas, kad užsienio šalių (JAV (Holivudo), Prancūzijos, Vokietijos) filmai Lietuvos kino teatruose turi būti demonstruojami su lietuviškais subtitrais ir prieš juos turi būti rodoma lietuviška kino kronika. Valdininkai suprato, kad tai puikus būdas įsiamžinti ir pranešti apie savo darbą, todėl kronikas darė daugelis šalies organizacijų. 1931–1932 metais buvo sukurta keli šimtai įvairiausių  filmų, deja, iki šių dienų išliko tik nedidelė jų dalis.

Anot A. Tarvydo, kronika šiuo metu beveik išnykęs dokumentikos žanras, reikalaujantis specifinio darbo stiliaus. „Tarpukariu tai buvo tarsi šiuolaikinė televizija. Kino operatoriai kūrė įvykį, iš detalių „lipdė“ istoriją“, – pasakojo A. Tarvydas. 1930–1940 m. aktyviai kūrę legendiniai kino operatoriai – Stepas Uzdonas, Stasys Vainalavičius, sugebėdavo ryte nufilmavęs siužetą per dieną jį išryškinti, sumontuoti ir nugabenti į kino teatrą, kad vakare į jį susirinkę žiūrovai galėtų pamatyti naujausią lietuvišką kroniką.

„E-kinas“ projekto svetainėje lankytojai gali rasti įvairiausios archyvinės medžiagos – siužetų su prezidentais Antanu Smetona, Aleksandru Stulginskiu, legendinių visuomenės veikėjų (Jono Basanavičiaus, Juozo Tumo Vaižganto ir kt.) laidotuvių kronikų kadrų, Klaipėdos išvadavimo nuo vokiečių 1923 m., Vilniaus grąžinimo Lietuvai 1939 m. kronikas, pamatyti, kaip tarpukariu atrodė Šiauliai, Palanga ir kiti šalies miestai, vadinamąją smetoninę Lietuvą ar net legendinio boksininko Algirdo Šociko kovas. Interneto svetainėje www.e-kinas.lt taip pat patalpinti Lietuvos centriniam valstybės archyvui padovanoti garsaus išeivio kinematografo Pauliaus Jasukonio kurti dokumentiniai filmai.

Projektas finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis pagal 2007–2013 m. Ekonomikos veiksmų programos 3 prioriteto „Informacinė visuomenė visiems“ priemonę „Lietuvos kultūra informacinėje visuomenėje“.