IT verslas ir menas – ne taip dažnai tarp šių nemažą svorį mūsų amžiuje turinčių sričių surastume sąlyčio taškų. Kaip galėtų atrodyti erdvė, kurioje technologiniai sprendimai ir idėjos gimsta šalia menininkų įkūnytų idėjų? Tokios erdvės ieškojo kultūros ir meno temomis rašančio „Dienos“ grupės leidinio „370“ atstovai: žurnalistė Jūratė Kielė ir fotomenininkas Butautas Barauskas.

Šį kartą juos sudomino „Penkių kontinentų“ įmonių grupės valdybos pirmininko Idrako Dadašovo meno kolekcija, išsidėsčiusi po visą stiklinį 8 aukštų pastatą ir šalia, loftų mieste, įkurtose dviejose moderniose įmonės galerijose. Jau įprasta, kad atvykę čia pirmiausiai svečiai išgyvena nuostabą, o prasidėjus interviu, kurį greičiau pavadintume šiltu pašnekesiu, teiraujasi, kaip atkeliauja ir pasirenkami kūriniai, kokį vaidmenį jie atlieka šios įmonių grupės įkūrėjo, kaip daug pasiekusio verslininko, ir visų darbuotojų kasdienybėje. 

Tiesa, nereikia nė valandos, kai nuoširdaus interviu metu, o vėliau ir vaikštant po galeriją primenantį biurą žurnalistė teigia supratusi pagrindinę jai komunikuotą Idrako Dadašovo mintį: jis nelaiko savęs kolekcininku. Tai tiesiog jo gyvenimo, kartu ir subtilaus bendravimo su aplinkiniais būdas. Juk tipinis kolekcininkas meno kūrinius dažniausiai perka išskaičiuodamas ir pasverdamas, kad ateityje, galbūt mirus kokiam nors kūrėjui, jie atneš didžiulį pelną. Kolekcininkas nuolat dalyvauja aukcionuose ar kitaip „medžioja“ savo kūrinius, turėdamas tikslą juos parduoti.

O štai ne vienas šį biurą puošiantis paveikslas ar subtili skulptūrėlė čia atkeliavę dėl to, kad sužadino tam tikras emocijas, priminė kadaise sutiktus žmones, sukėlė asociacijų su jau patirtais įvykiais. Jie – tarsi kalbančios ir nepavaldžios laikui besitęsiančio gyvenimo istorijos.

Žinoma, kaip sako pats Idrakas, daugelį kūrinių jis renkasi ne visai spontaniškai: iš pradžių susipažįsta su autoriumi, jo kūriniais. Važiuodamas į kurią nors šalį jau žino, kokią meno erdvę norės aplankyti. Ne vienas darbas buvo įsigytas ir iš garsių užsienio meno galerijų, bet vėlgi, nebūtinai dėl to, kad jų autorius populiarus ir žinomas, o dėl to, kad sukurtas darbas įprasmina reikšmingą, galbūt originalią mintį ar idėją, kuri artima jo pasaulėžiūrai, o gal, atvirkščiai – provokuoja, klausia ir skatina mąstyti kitaip. Kadangi kūriniai nėra perkami su tikslu juos vėliau parduoti, kaip galima pastebėti, nėra ir vieningos jų eksponavimo sistemos, o ir ekspozicija įvairi: nuo paveikslų, fotografijos kūrinių iki metalo ar medžio skulptūrų ir nedidukų dirbinių.

Žurnalistei paklausus, ar darbuotojai vertina meną ir tokią netradicinę aplinką, akimirką patylėjęs IT, telekomunikacijų ir bankinių technologijų korporacijos vadovas pasako, jog jam nuoširdžiai norėtųsi, kad kartu dirbantys žmonės pastebėtų kūrinius, rastų laiko ties jais sustoti ir tiesiog pabūti – tai jiems siunčiama žinutė, kad tokia aplinka turi įkvėpti ir padėti tapti labiau kūrybiškiems. 

Apie kiekvieną kūrinį Idrakas turi ką papasakoti: istorijos ir interpretacijos viena už kitą įdomesnės, netikėtos, iškalbingos. Visi darbai jam brangūs, jo teigimu, prašosi paliečiami. Ant sienų kabo ne tik garsių, bet ir pradedančių menininkų ar net vaikų kūriniai. Nelieka nepastebėtos ir įmonės landšaftą bei augalus prižiūrinčio darbuotojo meninė kompozicija, kurią Idrakas svečiams pristato nuoširdžiai džiaugdamasis, kad menas visgi skatina kurti.  Ir, žinoma, svečiai išgirsta ne vieną šmaikščią istoriją, kad ir tą, jog ne kartą svečiams viešint čia, grupės valdybos pirmininkui yra tekę išgirsti klausimą: „O kur gi jūsų biuras?“, mat tokia  darbovietės  koncepcija daugeliui tikrai neprimena tradicinės darbo erdvės. Tačiau žinia aiški – juk  meno kūrinys  šiandien nėra tik  eksponatas – jis organiškai įsilieja į  verslininko ar bet kokį kitą darbą dirbančio žmogaus aplinką, papildo jo idėjas, praplečia pasaulėvoką.

Atvykus į „Penkių kontinentų“ erdvę pokalbis neapsiriboja vien menu: netrukus fotografo objektyvas nukrypsta į kavinėje kabantį katino atvaizdą, šalia kabančią vieno virtuvės šefo padovanotą odinę prijuostę ir pokalbis nuo aistros menui krypsta link aistros kulinarijai. Pokalbis  šia tema netolimoje ateityje išties sudomintų žurnalistę, juolab, kad tokį interviu  Idrakas pažada. 

Netrukus fotoobjektyvas įamžina dar daugiau įmonės galerijose išdėstytų meno dirbinių. Iš tiesų norisi, kad jie pasiektų daug platesnę meno puoselėtojų auditoriją ir džiugu, kad  netradicinės verslo pasaulyje puikiai žinomo žmogaus ne kolekcionieriaus mintys pasirodė menui skirtame leidinyje.