Kovo 17–19 dienomis įvykusiame 23–ajame Europos studentų konvente, Kopenhagoje studentų atstovai diskutavo apie jaunimo užimtumo ir įsidarbinimo galimybes. Šiame tarptautinio masto susitikime dalyvavo ir Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) tarptautinių ryšių koordinatorė Rasa Gželkytė.

Pasak R. Gželkytės, šis susitikimas buvo ypatingas tuo, jog jo metu daugiau nei 100 studentų atstovų kūrė strategijas, kaip išspręsti jaunimo nedarbo problemas ir susirasti darbą. „Ši tema aktuali visoje Europoje, todėl labai svarbu imtis veiksmų vieningai. Į tam tikras rekomendacijas ypač reiktų įsiklausyti mūsų valstybės institucijoms“, – sako LSAS atstovė.

Europos studentų sąjungos (ESU) ir Danijos studentų sąjungos rengtame konvente buvo paruošta bendra Kopenhagos deklaracija („Copenhagen Declaration“), kurioje pateikta 10 rekomendacijų šiai problemai spręsti.

1. Mobilumo ir studijų rezultatų kokybė. Aukštos kokybės tarptautinė patirtis, įgyta studijuojant užsienio šalyse, turi būti pripažįstama Europos, nacionaliniu ir instituciniu lygmeniu, kadangi įgūdžiai įgyti įgyvendinant mobilumo programą yra labai svarbūs didinant įsidarbinimo galimybes. Tiek valstybinės, tiek akademinės institucijos turėtų labiau bendradarbiauti su verslo sektoriumi formuojant ir siekiant pripažinti mobilumo vertybes visuomenėje. Institucijos turi užtikrinti aiškiai nustatytus mobilumo laikotarpius ir jų kuriamus studijų rezultatus, o visos mobilumo priemonės turi padėti studentams siekti šių rezultatų. Be to, studentai turi gauti visą reikalingą informaciją, kuri užtikrintų pagrįstą institucijos ar organizacijos pasirinkimą mobilumo programai, pagal jos kuriamą studijų patirtį.

2. Socialinės garantijos. Lygios galimybės studijų mobilumui turi ypač svarbų vaidmenį kuriant socialinę gerovę. Siekiant šio tikslo, aukštosios mokyklos turi suteikti galimybę kiekvienam studentui įgyti patirties studijuojant užsienyje, taip prisidedant prie tarptautinių aukštųjų mokyklų tinklo kūrimo. Labai svarbu, kad kiekviena studijų programa turėtų mobilių studijų galimybę, kuri yra prieinama kiekvienam studentui. Šiuos tikslus galima pasiekti, jeigu, visiem studentams bus lengvai pasiekiama visa informacija, kuri reikalinga planuojant ir ruošiantis savo studijų užsienyje patirčiai. Jei studijų programa neturi mobilumo galimybės, ši situacija turi būti ištaisyta, sukuriant tokią galimybę. 

3. Erasmus. Turi būti skiriama pirmenybė Erasmus programų finansavimo didinimui, ypač atsižvelgiant į individualių stipendijų dydį, o taip pat ir bendrų dotacijų apimtį. Kadangi finansavimas išlieka pagrindine kliūtimi mobilumo skatinime, grupėms kurios yra mažai arba visai neatstovaujamos, turėtų būti skiriama daugiau dėmesio planuojant ir kryptingai skirstant lėšas.

4. Finansavimas. Siūloma Europos paskolų sistema negali išspręsti socialinio mobilumo problemų. Ji turi būti tobulinama.

5. Įsidarbinimo kūrimas. Geros kokybės darbo praktikos galimybės studijuojant yra puikus būdas ugdyti įgūdžius, reikalingus siekiant įsidarbinti. Už tokį darbą turi būti gaunamas bent jau minimalus užmokestis, jeigu nėra kitų paramos būdų. Tokio darbo galimybės jokiu būdu darbdavių neturėtų būti naudojamos kaip priemonė laisvai prieinamai ar pigiai darbo jėgai gauti, nes šiuo metu tokios situacijos vis dar pasitaiko dėl besitęsiančios ekonominės krizės.

6. Švietimas – visuomenės vertybė. Studentams reikalinga finansinė parama gyvenimo, būtinojo transporto ir, tam tikrais atvejais, mokesčių už mokslą padengimui. Finansavimas turi būti paskirstomas taip, kad studijos, skirtingos studijų programos ir mobilumas būtų prieinamas. Švietimas yra socialinė atsakomybė ir visuomeninė vertybė, o taip pat  tai reikalauja socialinių investicijų. Institucijų ir valdžios atstovai turi būti sąžiningi organizuodami finansavimo paskirstymą švietimui ir mobilumui, o taip pat turi dalyvauti diskusijose kalbant apie išlaidų efektyvumą ir produktyvumą aukštosiose mokyklose. Mokesčiai už mokslą  ir jų dydis turi būti ribojami.

7. Darbdavio atsakomybė. Darbdavys turi suteikti galimybes darbuotojui ir jį remti, naudojantis  mokymosi visą gyvenimą programa, taip pat gerbti darbo ir darbuotojo teises, bei palaikyti atvirą dialogą su aukštojo mokslo institucijomis. Praktika + darbo vietos, kurios turi būti aukštos kokybės.

8. Valdžios atsakomybė. Valdžia  turi būti atsakinga ir turi garantuoti darbo rinkos prieinamumą kiekvienam  asmeniui ir  užkirsti kelią diskriminacijai rinkoje. Jie turi teikti paramą ir finansavimą aukštųjų mokyklų programoms, tai padėtų gerinti įsidarbinamumą. Taip pat valdžia yra atsakinga už nuoseklios ir plėtojamos darbo rinkos kūrimą. Valdžia turi inicijuoti ir tarpininkauti vystant dialogą tarp akademinių, valdžios, verslo ir pramonės organizacijų, siekiant sukurti nuoseklų bendradarbiavimą tarp jų.

9. Institucinė atsakomybė. Aukštųjų mokyklų institucijos turi bendradarbiauti su darbo rinkos atstovais siekiant įgyvendinti bendrus tikslus. Aukštosios mokyklos ir sėkmingos studijos jose turi būti prieinamos visiems, kas nori studijuoti. Verslo ir pramonės sektoriai turi dirbti kartu su aukštųjų mokyklų institucijomis atsakingai kuriant ateitį. 

10. Studentų atsakomybė. Europos studentų sąjunga, nacionalinės studentų organizacijos ir aukštųjų mokyklų studentų atstovybės turi būti atsakingos už bendros strategijos kūrimą ir įgyvendinimą siekiant išspręsti vyraujančias problemas.  Jos turi inicijuoti vykdyti lobistines veiklas instituciniu ir valstybiniu lygmeniu.